Neringa Venckienė, Seimo narė
Sveikindama visus Lietuvos piliečius su svarbiausia šių laikų švente – nepriklausomos valstybės atkūrimo diena, Kovo 11-ąja, jaučiuosi ir džiugiai, ir sukrėstai. Vos per 23 metus mes pamiršome, ko siekė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, „Baltijos kelyje“, daugiatūkstantiniuose mitinguose jo žmones bei idėjas palaikiusios minios.
2013 metais mes pamiršome, kad Trispalvė yra kiekvieno lietuvio vėliava ir su ja jau lyg neturėtų būti baugu pasirodyti gatvėje, viešojoje vietoje. Bet, pasirodo, kad 2013 metais Trispalvė ir šūkiai už Lietuvą tampa kone tokie pat draustini, kokie buvo per penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius. Ką ten sovietmetis – Trispalves pasisiūdindavo ir net išsaugoti sugebėdavo į Sibiro lagerius nutremti lietuviai.
Su šiurpu seku įvykius, kuriuos jau galima būtų įvardinti kaip antivalstybinius – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valdininkai vilkino, o vėliau apskritai atsisakė išduoti leidimą tautinio jaunimo eisenai Gedimino prospektu. Šią savaitę įsitikinau, kad tai – ne juokai. Eiti su Trispalve pagrindinėmis Vilniaus gatvėmis jau reikia leidimo? Jeigu eisi su valstybine vėliava, pribėgs ginkluotas policininkas, uždarys į areštinę, o teisėjas skirs parų?
Perfrazuodama kai kuriuos mūsų valstybės politikos senbuvius drįsčiau paklausti – ar Vilniaus meras nėra Kremliaus agentas? O gal jis dirba Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai, kuris savo šalies žmonėms jau keliolika metų neleidžia viešai demonstruoti tautinių vėliavų, o išdrįsusius – lupa guminėmis lazdomis, sodina į kalėjimus.
Dar kartą pabandžiau suvokti – ar tautinių jausmų demonstravimo draudimas jau yra realybė, ar vis tik slogus sapnas? Deja, bet realybė. Tik nesuprantu ko kita – kodėl tuomet Kauno miesto valdžia šių metų Vasario 16-ąją nebijojo leisti per miestą eiti tautiškai nusiteikusiems žmonėms, kurie ir Trispalves nešė, ir tautiškas dainas dainavo, ir skandavo, ką norėjo. Visi tądien buvo kupini šventiškos, lietuviškos nuotaikos. Vyko nors vienas, ne valdiškas ir iki koktumo nykus renginys.
Globalistų idėjoms, o tiksliau globalistiniams pinigams parsidavę kai kurie Lietuvos politikai lyg susitarę ėmė paniškai bijoti šūkio „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“ O tai kam tuomet skirta Lietuva – vokiečiams, amerikiečiams, japonams, eskimams? Kuo baisus tas šūkis? Matyt, tuo, jog Briuselio politika naikinti tautinių valstybių ir tautiškumo idėjas veikia visu pajėgumu. Juk net Europos Sąjungos vėliava neturi jokios prasmės – neatspindi nei vienos savo šalies narės bruožo.
Neįsivaizduoju kas atsitiktų, jeigu Paryžiaus ar Niujorko merai uždraustų savo miestuose per valstybines šventes nešiniems valstybinėmis vėliavomis pražygiuoti žmonėms, kurie palaiko šalį, kalbą, papročius. Pirmiausia turbūt iš savo, tarsi nuosavų, postų lėktų merai. Skristų į politikos užribį, istorijos paraštes kaip didieji to meto diktatoriai, kaip antivalstybiniai veikėjai. Manau, kad susvyruotų net valstybių vadovų kėdės – demokratinėse šalyse žmonės reikalauja ir išsireikalauja bent pačių išrinktos valdžios pasiaiškinimų.
Prieš 2013 metų Kovo 11-ąją Lietuvoje – tyla. Milijardo skolose paskendusio Vilniaus valdžia staiga prisigalvojo grandiozinių renginių būtent tame pat Gedimino prospekte, kur pirmadienį ketina žygiuoti tautinis jaunimas. Jį kol kas užstojo tik Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas. O kur jūs, Kovo 11-osios Akto signatarai? Kodėl nesigirdi vieningo jūsų balso, ginančio Trispalvę ir žmones, ketinančius ją oriai nešti istorinių įvykių sukakties dieną?
Esu prieš bet kokį ekstremizmą, tautų kiršinimą, chuliganizmą, nacizmo ir komunizmo propagandą, bandymą atgaivinti tai, kas buvo nežmoniška. Tačiau kuo čia dėta mums visiems priklausanti Trispalvė ir Kovo 11 dieną ją pasiryžę džiaugsmingai nešti žmonės?
Tik girdžiu, ką laisvos, nepriklausomos, ir, regis, teisinės, valstybės piliečiams žada Vilniaus policijos vyriausiasis vadas: jei tautinis jaunimas išeis Kovo 11-ąją į Gedimino prospektą, gaus lazdų. Sako, kad paruošta 300 policijos specialiųjų pajėgų kovotojų, sudarytos kažkokios intervencinės grupės, piliečiai gatvėse bus stabdomi, tikrinami ir kratomi. Kažką panašaus pernai, gegužės 17-ąją, jau esu mačiusi savo namų kieme. Tada mačiau ir policininkų plėšomą Trispalvę. Bet šį kartą – ne apie tai.
Ir vėliau policijos vadovai vėl virkaus, kad trūksta lėšų, trūksta patrulių gatvėse, dėl ko pagalbos neprisišaukia vidury dienos mušami žmonės. Bet dabar – vėlgi ne apie tai. Ir net ne apie to policininkų viršininko, atvirai grasinančio mušti Lietuvos piliečius, atsistatydinimo būtinybę. Tegul tai svarsto vidaus reikalų ministras.
Kovo 11-ąją Lietuva rizikuoja atsidurti ties policinės valstybės sukūrimo slenksčiu. Ties ta riba, kai šalį ims valdyti ne valstybės vadovai, o miestų merai, jų valdininkai bei lazdas ir šalmus pasiruošępareigūnai, sprendžiantys, kam ir kur galima žygiuoti, o ką reikia tiesiog mušti.
Gaila, kad taip pasitinkame savo laisvės 23-ąjį gimtadienį, nors kiek mums, pasirodo, iš tikrųjų dar liko tikrosios laisvės ir nepriklausomybės, jau atėjo laikas labai rimtai suskaičiuoti. Regis, kad Sąjūdžio metais, vis dar Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, laisvės buvo gerokai daugiau.
