„Drąsos kelias” politinė partija dėkoja kiekvienam Lietuvos žmogui, kuris liko ištikimas Tiesai. Tokie žmonės visuomet yra vertybė. Dėkojame, kad balsavote. Kad palaikėte. kad palaikote!..
Rugsėjo 30 -ąją prieš 10 dienų Lietuvoje viešėjo toks žmogus Nikas Vuičičius. Australas. 33 metų. Rašytojas. Lektorius. Krikščionis. Jis niekada neturėjo rankų ir kojų. Kauno pilnutėlėje „Žalgirio” arenoje ir per tiesioginę transliaciją visai Lietuvai Nikas Vuičičius kalbėjo apie sėkmę nesekmėje. Šiam žmogui savo unikalios tarnystės pradžioje pasibelsti į kitų žmonių širdis nepavyko net 52 kartus iš eilės, bet 53-as kartas tapo lemtingas. Pirmoji jo auditorija buvo 10 mokinukų. O šiandien šis žmogus, kuris, priminsime, neturi nei rankų nei kojų, yra kalbėjęs jau 63-ose pasaulio valstybėse, apskrisdamas žemės rutulį 5 mln. kilometrų. Pustrečio tūkstančio skrydžių lėktuvu. Ir apkabinti šį neigalųjį trokšta beveik kiekvienas planetos žmogus, kai jis dėl negalios negali apkabinti net savo vaikų…
Kodėl tokios asociacijos?
Todėl, kad „Drąsos kelio” idėja turi kryptį. „Drąsos kelias” lieka politinėje tikrovėje vienintelė jėga, kalbanti apie politikų širdies negalią ir siūlanti išeitį iš šios ligos.
Ateis laikas, kai kokie 52 (asociacija su N. Vuičičiaus nesekmėmis) išdidūs ir savimi patenkinti žmogeliai, vėl, neva, laimintys rinkimus, praeityje spjovę į „Drąsos kelio” pirmapradę idėją, pamatys, jog spjovė, iš tiesų, tai į savo paties sąžinę…
O kiekvienas besidžiaugiantis, kad nugalėjo „Drąsos kelią” turėtų viduje jaustis klaikiai, nes žmogus, besidžiaugiantis neteisingumo įteisinimu, yra žmogus prasilenkęs su Tiesa, prasilenkęs su laime, prasilenkęs su žmogiškumu, prasilenkęs pats su savimi ir pavojingas net pats sau.
„Drąsos kelio” idėjos neįmanoma nugalėti. Nes ta idėja – tai jautri šidis.
Stiprybės jums, ištikimieji žmonės.
