2016 m. rugpjūčio 25 d. Kaišiadorių teismo posėdyje išklausius Garliavos šturmo liudininkams metamus prokuroro E.Palaimos kaltinimus, buvo sakomos ir baigiamosios advokatų kalbos. Kalbėjo visi advokatai, tačiau negaliu neparašyti pagiriamojo žodžio advokatui, buvusiam Neringos Venckienės vyrui Aidui Venckui, kuris, išnagrinėjęs visą bylos medžiagą, pateikė teismui neginčijamų argumentų.
Pirmiausia advokatui iškilo klausimas, kodėl ši byla buvo pavesta tirti Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo skyriui, nes pagal tiriamos bylos pobūdį bylos duomenis šioje byloje nekvepia nei korupcija, nei organizuotu nusikalstamumu, o bylos eigoje nepavyko nustatyti jokių korupcijos ar organizuoto nusikaltimo apraiškų. Vis dėlto, pasak advokato, iš visuomenės informavimo priemonių yra žinoma, kad tikslas buvo pasiektas – šioje ir kitose bylose nustatyta organizuota grupuotė, kuri, cituoju advokatą: „…galimai veikė kaltinamajame akte nurodytoje vietoje ir laiku, kuriai, kaip reguliariai skelbiama vienoje iš visuomenės informavimo priemonių, galimai vadovavo ne koks nors kriminalinio pasaulio autoritetas, bet buvusi Kauno apygardos teismo teisėja ir LR Seimo narė Neringa Venckienė. Manau, šiuo atveju neverta net abejoti, kad toks scenarijus vertas geriausių Holivudo bestselerių”.
Pasak advokato, nė vienoje demokratinėje teisinėje valstybėje kaltinimas negali būti paremtas kolektyviniu atsakomybės principu ir turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai įrodyta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens individualizuoti veiksmai, kuriuose yra jam inkriminuojamos veikos elementų. Tačiau šiuo atveju visiems be išimties atsakomybėn traukiamiems asmenims taikomos bendro pobūdžio abstrakčios kaltinimo formuluotės, dėl to tiek kaltinamasis, tiek jo gynėjai yra priversti spėlioti, ką konkrečiai prokuroras turėjo omeny ir kuo konkrečiai žmogus kaltinamas.
„Kokią gi situaciją turime šioje baudžiamojoje byloje? – klausia advokatas A.Venckus. – Tokią, kad kaltinimas iš esmės yra identiškas, nukopijuotas vienas nuo kito, tai yra grindžiamas kolektyvinės atsakomybės principu, tas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų ir pažeidžia ES žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. a punkto reikalavimus…”.
Kaltinamojo akto formuluotėje visi kaltinamieji kaltinami keliais savarankiškais veiksmais, atliktais tuo pačiu metu: 1) tyčiniu susibūrimu prie namo durų; 2) stovėjimu susikibus rankomis; 3) spūsties sudarymu ir patekimo į namą užblokavimu; 4) užgauliojimu, šauktu visų bendrai; 5) atkakliu nepaklusimu pasišalinti; 6) sumaišties kėlimu; 7) prievartos naudojimu antstolės atžvilgiu: jos spaudimu, stumdymu ir fizinio skausmo sukėlimu.
„Iš tokios kaltinamojo akto formuluotės, akivaizdu, kad nei bendras užgaulus šaukimas, nei sumaišties kėlimas, nei nepaklusimas policijos pareigūnams nepatenka į LR BK231 str. 2 d. dispoziciją ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, todėl tos aplinkybės iš kaltinamojo akto turi būti pašalintos“, – sakė advokatas A.Venckus. Todėl teismui belieka tik įvertinti, ar žmonės tikrai tyčia susibūrė prie namo durų, užblokavo patekimą į namą bei naudojo prievartą antstolės atžvilgiu ir sukėlė jai fizinį skausmą.
Išanalizavęs bylą advokatas Aidas Venckus teismui pareiškė, kad jokių konkrečių įrodymų, kurie paneigtų visų kaltinamųjų žodžius, kad šie atvyko stebėti teismo sprendimo, apie kurį plačiai buvo kalbama tiek spaudoje, tiek visuomenėje, nėra. Yra tik subjektyvi prokuroro nuomonė, pagrįsta ne bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, bet išimtinai tik prokuroro E.Palaimos prielaidomis ir spėjimais.
„Vadovaujantis tokia kaltinimo logika, visi asmenys, be išimties, atvykę į kaltinamajame akte nurodytą privačią namų valdą, turėjo būti traukiami atsakomybėn už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, …. nes atvykdami visi jie turėjo tą patį tikslą ir tokiu būdu visi pradėjo daryti nusikalstamą veiką. Deja, kaip matyti iš bylos, nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų nėra, o teisiamųjų suole tik tie, kure dažniausiai ten būdavo ir garsiausiai reiškė savo nuomonę“, – teismui kalbėjo advokatas.
Cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, A.Venckui teismui aiškino, kad teismo išvados turi būti pagrįstos ne prielaidomis, o įrodymais. O nagrinėjant bylą, vienas įrodymas yra visiškais aiškus – į Klonio gatvę tą rytą susirinko kelios dešimt taikių civilių, gausios policijos pajėgos su spec. priemonėmis, nors kaltinamajame akte nurodytoje vietoje nevyko nei masinių renginių, nei viešosios tvarkos pažeidimų, nei riaušių, bei keletas civiliai apsirengusių žmonių be skiriamųjų ženklų, tarp kurių ir buvo S.Vaicekauskienė. Pasak advokato, visi žmonės tą rytą elgėsi analogiškai, tačiau kažkodėl grupelė jų patraukta administracinėn atsakomybėn: D.Bulotienė, A.Zadarožnyj, G.Lapinskas, J.Vaikšnoras, D.Stonys, E.Paltanavičiūtė-Matjošaitienė, J.Jasinskas, A.Tamulis, R.Čiegis, R.Radišauskas ir kt., o kitų žmonių tokie patys veiksmai išvis nesukėlė jokių teisinių pasekmių.
„Taigi kyla logiškas klausimas – kodėl nurodytų asmenų analogiški veiksmai vertinami tik kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas LR ATPK 187 str. 2 d., o teisiamųjų analogiški veiksmais – jau kaip nusikaltimas, numatytas LR BK 231 str. 2 d? – klausė advokatas. – Esu įsitikinęs, kad kaltinamųjų atliktų analogiškų veiksmų kvalifikavimas kaip nusikalstamų šiuo atveju neatitinka prieš tai aptartos kasacinės instancijos teismo praktikos, pagal kurią visos abejonės, neaiškumai ir net netikslumai yra vertinami kaltinamųjų naudai ir nesudaro pagrindo jų atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio“.
Advokato A.Venckaus ginamajam E.Staliūnui prokuroras pateikė kaltinimus, kad šis kieme statė suolus ir taip padarė kliūtį antstolei patekti į namą. Tačiau išanalizavęs visą šios bylos medžiagą advokatas aptiko tai, kad suolą laikė ir R.Čiegis, kuris yra nubaustas administracine tvarka, o štai E.Staliūno tokie patys veiksmai jau yra vertinami kardinaliai priešingai: „Šiuo atveju belieka tik spėlioti, kad tokį paminėtų asmenų veiksmų vertinimą galėjo nulemti tik tai, kad R.Čiegis paminėtą suolą laikė už suolo galo, o E.Staliūnas – per suolo vidurį, kadangi rasti kitokį loginį paaiškinimą tokiam veiksmų vertinimui, manau, neįmanoma“, – konstatavo advokatas.
Be to, advokato teigimu, byloje nėra nė vieno įrodymo, kad didžioji dalis kaltinamųjų būtų nors piršteliu kontaktavęs su antstole, o kaltinimai pateikti, kad jos atžvilgiu buvo naudojama prievarta: ją spaudė, stumdė ir sukėlė skausmą, nors apie tai ją lydėjusiems pareigūnams ji nesakė, o duodama parodymus teismui liudijo, kad jai niekas netrukdė.
Kaltinamajame akte žmonės kaltinami sudarę prie namo spūstį, tačiau, kaip pasakė advokatas, nei prokuroro baigiamojoje kalboje, nei kaltinamajame akte nebuvo įvardintas joks teisės aktas, kuris draustų žmonėms būti privačioje namų valdoje ir stebėti teismo sprendimą.
Peržiūrėti vaizdo įrašai įrodo, kad antstolei atvykus žmonės giedojo Lietuvos Respublikos himną. Valstybės himno įstatymo 5 straipsnis numato „Viešai giedant ar grojant Lietuvos valstybinį himną, susirinkusieji stovi, vyrai nusiėmę galvos apdangalą, o tikrosios krašto apsaugos kariai ir policijos pareigūnai himną pagerbia Krašto apsaugos statutų nustatyta tvarka“. Taigi statutiniai pareigūnai privalo jį pagerbti, tačiau antstolė ir ją lydėję asmenys be įgarsinimo priemonių tuo metu pradėjo kažką aiškinti susirinkusiems žmonėms – ir visi susirinkusieji neva privalėjo ją girdėti ir ją atpažinti, nors antstolė buvo be jokių skiriamųjų ženklų.
Advokatui neprasprūdo pro akis ir nufilmuota situacija su jokios grėsmės nekeliančiu Juozu Valiušaičiu, prieš kurį taip pat buvo panaudota prievarta. Advokato pagrįsta nuomone, tai antstolis turi traktuoti, kas yra kliūtis, o kas ne, ir nesuteikia pareigūnams jokios teisės naudoti prievartą prieš žmones, pageidaujančius stebėti teismo sprendimo vykdymą. Tačiau žmonės buvo šalinami nuo visur – visai nesvarbu, trukdė ar ne. Tai patvirtina ir R.Oželio 2014 m. lapkričio 19 d. duoti parodymai, kad pagal planą teritorijoje neturėjo likti pašalinių žmonių.
„Ką tai reiškia? – klausė advokatas. – Ogi tai, kad nepriklausomai nuo to, kaip besielgtų tą dieną susirinkę asmenys, pareigūnai prieš atvykdami jau turėjo tikslą visus pašalinti ir tai darė panaudodami fizinę prievartą, nepriklausomai nuo to, ką žmonės darė, ką neabejotinai patvirtina ir bylos nagrinėjimo metu peržiūrėti vaizdo įrašai“. Tas aplinkybes neginčijamai patvirtina pareigūnų daryti vaizdo įrašai, kuriose nufilmuota ir tai, kad buvo šalinami visi be išimties, net buvę namo antrame aukšte.
Prokuroras kaltino teisiamuosius sudarius spūstį prie namo ir tokiu būdu trukdžius antstolei vykdyti teismo sprendimą. Filmuotoje medžiagoje užfiksuota, kad žmonės pareigūnų buvo prispausti prie namo, spūstį sudarė visi, taip pat ir patys pareigūnai, tačiau, nepaisant to, žmonės padarė tarpą antstolei praeiti ir šaukė: „Praleiskit antstolę“. Pasak advokato, byloje nėra ir tokių duomenų, kad jo ginamieji, o dauguma ir kitų būtų nufilmuoti stovėję susikibę rankomis.
„…objektyvumo dėlei reikia paminėti, kad peržiūrėjus policijos pareigūno Pakutkos darytą vaizdo įrašą, jame visgi matoma, kaip žmonių minioje stovi Giedrius Okunis, o antstolė praeina netoli jo link įėjimo į namą durų, niekieno netrukdoma, kas prokuroro E.Pakutkos nuomone neabejotinai patvirtina, kad G.Okunis trukdė antstolei ir padarė nusikalstamą veika pagal BK 231 str. 2 d.“, – teismui dėstė argumentus A.Venckus.
Baigdamas advokatas sakė: „Taigi, apibendrinant nustatytas aplinkybes ir įrodymus, man belieka daryti išvadą, kad byloje minimo Kėdainių apylinkės teismo sprendimo vykdymo būdas pasirinktas netinkamai, o byloje teismui nepateikta jokių abejonių nekeliančių duomenų, kurie leistų teismui daryti įrodymais pagrįstą ir abejonių nekeliančią išvadą, kad kaltinamieji būtų atlikę veiksmus, kurie užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 231 str. 2 d., todėl prašau teismo juos išteisinti“.
A. Venckui iš esmės pritarė visi kitų kaltinamųjų advokatai, papildydami jį viena kita nauja pastaba. Advokato A.Kvaraciejaus nuomone, priimant sprendimą Klonio gatvėje buvusiųjų žmonių atžvilgiu buvo taikomi dvigubi standartai, nes vieni buvo sulaikyti, kitiems buvo skirta administracinė bauda, o treti teisiami pagal Baudžiamąjį kodeksą. Pasak advokatų, šioje istorijoje yra visiškai aišku, kad tai antstolis vykdė teismo sprendimą ir tik jis turėjo spręsti, kas yra kliūtis ir ką pašalinti, – niekas nesuteikė teisės pareigūnams savarankiškai spręsti, ką sulaikyti, o ką nuvedus nuo namo paleisti kieme, nes iš esmės visi žmonės tą rytą veikė vienodai…
Po baigiamųjų advokatų kalbų teismas pasiūlė prokurorui tarti atsikertamąjį žodį, tačiau prokuroras E.Palaima neturėjo ką pasakyti.
Posėdžio pabaigoje teisėjas Gintautas Kaulakis leido pasisakyti kaltinamiesiems. Nė vienas kaltinamųjų jiems inkriminuojamos kaltės nepripažino, nė vienas nepasakė „Aš kaltas“, nė vienas nenorėjo tarti baigiamojo žodžio.
Tačiau aš, kaip viso šito ketverius metus trukusio teisinio farso stebėtoja, vis dėlto neištvėriau netarusi nors porą baigiamųjų žodžių: „Prokuroras akcentavo, kad visai nesvarbu, jog nėra išskirta, nurodyta ir įrodyta atskirai kiekvieno kaltinamojo žodžiai, veiksmai, esą mūsų padaryti sužalojimai antstolei, bet žmonės vis tiek turi būti teisiami, nes visus tuos veiksmus atliko bendrai veikdami kartu su kitais. Taip išeina, kad visi penkiolika teisiamųjų automatiškai tampa atpirkimo ožiais ir yra teisiami už viso šimto ar daugiau žmonių veiksmus. Jei nereikalinga įrodyti kiekvieno iš mūsų asmeninę kaltę, tai kuo vadovaujantis prokuroras mums prašo skirtingo dydžio bausmių? O jei vis dėlto mes, 15 kaltinamųjų, turime atsakyti už visą tą dieną buvusią žmonių grupę, tai kodėl mums nėra skiriama maksimali bausmė?“
