Pro Memoria… Drąsiui Kedžiui (1972 – 2010) atminti!
Kas galėjo pagalvoti, kad kiekvieno mėnesio 17-ą dieną Lietuva minės, kaip žmogaus orumo paniekinimo dieną. 2016 m. balandžio 17 d. tik vieno mėnesio bėtrūksta iki 4-ųjų mažos Mergaitės pagrobimo metinių. Šio mažo Vaiko pagrobėjai, visai neseniai, prieš porą savaičių, buvo nežmoniškai išgąsdinti pasiūlymo į Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro vietą paskirti prof. Povilą Gylį. Ir pagrindinė priežastis žūt būt užkirsti kelią tokiam pasiūlymui buvo ta, jog ministru tapęs Povilas Gylys turės teisę sužinoti, kas yra nutikę su Drąsiaus Kedžio dukra.. 47-eri mėnesiai nežinos mylėjusiems šį Vaiką. Ir 47 mėnesiai baimės pagrobusiems šį Vaiką. Tą pačią balandio 17-ą sukanka lygiai 6-eri metai, kai švaros akcijos „Darom 2010″ metu Šlienavoje prie Kauno marių buvo rastas Drąsiaus Kedžio kūnas. Kiekvienas mąstantis žmogus, išvydęs kūno sužalojimų fotografijas, kurios nėra slaptos, pasakė: „Šiam žmogui gyvybė buvo atimta”. Tačiau tie, kurie parašais turėjo liudyti mirties įvykį ir sužalojimų aplinkybes, akys kažkaip užsivėrė ir paaiškinimo balsai miglotai trukčiojo. Dar vėliau, 2012-ųjų gegužę, supratome, kad tokų matančiųjų, kai nešant nenešė, kai klykiant juokėsi, kai spardant glostė, pasirodo yra tiek, nors su vežimu vešk.
Drąsiaus Kedžio nužudymas 2010-ųjų balandžio 15-ą, ar balandžio 16-ą buvo aiškus ženklas, kad pedofilijos nuodemėje-nusikaltime besimėgaujanti irštvą yra galinga ir ji nežada sustoti. Tai aiškiai įrodė gegužės 17-osios įvykiai ir visi teisių žmonių persekiojimai, nesibaigiantys ligi šiol tiek Kauno, tiek Kaišiadorių, tiek Šiaulių teismuose. Norime priminti, kad Garliavoje, Klonio gatvės sodyboje nebuvo nė vieno nusikaltusio žmogaus nei 2012-ųjų kovo 23-ą, nei 2012-ųjų gegužės 17-ąją. Nei vieno, kas mylėjo ir gerbė 8-erių Deimantę. ir to pačiu buvo labai daug nusikaltusių, kurie atėjo šios Mergaitė vogti arba tą vagystę saugojo ir Vaiko paslėpimą įteisino. Bet rezultatas „teisingoje” valstybėje yra atvirkščias: nėra nė vieno nubausto ar nuteisto dėl to, kad nšlaitį Vaiką pravirkdė, traumavo, gąsdino, o teisiami, arba jau nuteisti tie, kurie Vaiko ašaras šluostė…
Koks bebųtų buvę žmogus – Drąsius Kedys, sunkaus ar lengvo charakterio, žvelgiant iš laiko perspektyvos, nebeturi didelės reikšmės. Didžiulę reikšmę šiandien ir dabar jau visam laikui turi tai, kad šis vyras verkė, supratęs, kad jo dukra yra skriaudžiama. Jis nesakė „nieko čia tokio”. jis nesakė :„toks gyvenimas”. Jis neramino savęs žodžiais „prieš vėją nepapūsi”. Jis verkė. Ir tenorėjo teisingumo. Ar Jam nepavyko? Ar Jis pralaimėjo?..
Šešeri metai supiltas Drąsiaus Kedžio kapas Jonučių kapinėse, be kaltės teisiami Jo tėvai, iš Tėvynės išvyta sesuo, kurios nepilnametį sūnų ketinta atskirti nuo motinos ir aibė kitų dalykų – sakytume, taip, jiems pavyko priversti Drąsių Kedį, siekiantį teisingumo, pralaimėti.
Tačiau taip nėra. Pralaimėjo, iš tiesų kiekvienas, kas įkalino save abejingume klykiančiam Vaikui. Nepasirinkus Atgailos veiksmų – šis įkalinimas tikrai nuves iki pat gyvos galvos.
Nepavydėkim pasirinkusiems gyventi Tiesos baimėje, nes , jei gyvenimo kelias neveda į Šventyklą, tai kam reikalingas toks kelias… Atrodo, tokiais žodžiais baigėsi 1988-ųjų gruzinų vaidybinis filmas „Atgaila”… Vertėtų iškelti jį iš užmaršties…
Tik gandrai, balandyje perintys vakus, atėjus laikui, niekada nesumaišo krypties. Jie gi, grįžta tam, kad pasidalintų su galingu žmogum prasmingo Gyvenimo nuojauta.