V.Vasiliauskas. Kas bylon nesudėta

valdas-vasiliauskas-60772073

Ši byla turi pradžią, bet neturi pabaigos. Tiksliau pasakius, dvi bylos – civilinė ir baudžiamoji, viena su kita susijusios.

 Ir nors Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija jau paskelbė galutinį nuosprendį, nors netrukus toks pats bus priimtas ir baudžiamojoje byloje, iš tikrųjų tai antroji – po Vytauto Pociūno – byla, kuri niekad nebus baigta.

Delfi Ir tai nėra teisinis nihilizmas, kaip dažnai teigiama. Ši byla vien teisinėmis priemonėmis jau nebegali būti išspręsta. Per toli nueita. Tai geriau nei teisininkai nutuokia patys bylininkai: laimėtojai neskuba džiūgauti, pralaimėtojai- liūdėti. Galutiniai ir neskundžiami teismo nuosprendžiai nieko nepakeitė, nesugrąžino visuomenei ramybės.

Kai 2008 m. lapkričio 29 d. niekam nežinomas, pojaunis, sportiškai sudėtas vyriškis atnešė į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pareiškimą dėl seksualiai išnaudojamos mažametės dukrelės, likimas galbūt paskutinį kartą jį bandė išgelbėti nuo laukiančios Golgotos- budintis policininkas nenorėjo pareiškimo registruoti.

Tačiau vyro būta užsispyrusio ir kitą dieną policija noromis nenoromis pradėjo ikiteisminį tyrimą. Vyriškis nežinojo, kad tądien jis padarė pirmą žingsnį keliu, iš kurio negrįžtama. Žingsnį, kuris ilgainiui apvers aukštyn kojomis jo tėvų, vienintelės mylimos sesers, visų artimųjų gyvenimus, nulems prokurorų, taip pat ir generalinio, policijos aukščiausių pareigūnų karjeras. Žingsnį į pomirtinę šlovę, kurios tačiau niekam nederėtų linkėti – vieniems jis bus didvyris, kitiems- žudikas.

Ir po jo mirties dėl jo pyksis net tų pačių šeimų nariai. Jis taps figūra, kuri kaip Vytautas Landsbergis ir Algirdas Mykolas Brazauskas, padalins Lietuvą į dvi nesutaikomas stovyklas – kedofilų ir kedofobų. Ir tai anaiptol nėra neskoninga hiperbolė, iš kurios verta šaipytis.

Elito pašaipų ir atsainios paniekos sulaukė ne vyras ir jo sesuo (juodu priešininkams kėlė ir kelia kur kas stipresnes neigiamas emocijas – pagiežą, įniršį, neapykantą), o jo šalininkai ir pasekėjai. Ironiška, kad žmogus, niekad nesidomėjęs politika, tapo simboliu stichiškai susiformavusio judėjimo, natūraliai peraugusio į politinę partiją, kurios pavadinimas asocijuosi su jo vardu.

Per kelis mėnesius politine veikėja pasidarė ir sesuo, anksčiau taip pat buvusi toli nuo politikos.

Sunku būtų išvardyti visus niekinamus epitetus ir karikatūriškas etiketes, kuriomis buvo išjuokiami prie jo ir jo dukrelės gimtųjų namų slenksčio besirenkantys taikūs ir romūs žmonės- gatviniai, patvoriniai, garliaviniai, net banditai, kriminaliniai elementai. Ir, žinoma, minia, gatvės teismas.

Tiesą sakant, tie žmonės nieko neteisė, glaudėsi net ne gatvėje, o privačiame kieme arba prie jo tvoros (iš čia tie “patvoriniai”) atkampiausioje tylioje Klonio gatvelėje. Jie agresyviai nesiveržė į centrines Kauno ir Vilniaus gatves ir aikštes, kaip politikai ir visuomenės veikėjai. troškę kalbėti jų vardu. Tačiau Garliavą girdėjo ir matė visa Lietuva. Nesvarbu, ar už ją meldėsi, ar koneveikė paskutiniais žodžiais.

Bet etikečių klijuotojai darė vieną esminę klaidą – jie painiojo tautą (tegul jos dalį arba mažumą) su minia. Jie manė, kad Garliavoje susibūrė skirtingi ir atsitiktiniai žmonės, trumpam suvienyti vienadienių destruktyvių aistrų. Pasiautės, patriukšmaus, išsilies ir išsilakstys. Pastebėti ir ištaisyti įsisenėjusią klaidą – atskirti minią nuo tautos – neprivertė ir tas faktas, kad „patvoriniai“ jau turi savo atstovus Seime, net visą frakciją( minia nėra atstovaujama nė viename pasaulio parlamente).

Iš čia rimtų politologų nerimtos prognozės, kad frakcija subyrės artimiausią savaitę ar mėnesį – jie patys patikėjo savo propaganda ir melu. Frakciją iš tikrųjų sudaro visiškai skirtingi, bet anaiptol ne atsitiktiniai žmonės – visi jie žino, su kuo ir kodėl atėjo į Seimą, nors dauguma jų kur kas lengviau būtų patekę į parlamentą su kitų partijų vėliavomis.

Klaidinga pasirodė ir kita vyraujanti įžvalga: atseit tai viso labo tik vienos šeimos tragedija, kuri greitai visuomenei atsibos ir užsimirš, todėl politinė jėga, kilusi iš vieno įvykio, neturi jokių šansų. Matyt, šia diagnoze patikėjo ir mano nuoširdžiai gerbiamas buvęs premjeras, buvusios valdančiosios partijos vedlys Andrius Kubilius. Jo patarėjas prieš lemtingą balsavimą Seime dėl teisėjos Neringos Venckienės neliečiamybės panaikinimo buvo atviras: atstokit nuo premjero su savo mergaite, jam reikia statyti elektrinę.

Po pralaimėtų rinkimų A.Kubilius sulaukė partijos patriarcho viešo tėviško pabarimo dėl nejautrumo mergaitei. Pridurkime- ir teisingumui, be kurio pamato griūna elektrinės ir valstybės. Todėl A.Kubilius savo elektrinės nepastatė ir jau nebepastatys.

Man iki šiol mįslė, kodėl per praėjusią kadenciją taip neatpažįstamai pasikeitė garbinga Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių- demokratų partija ( TS-LKD) ir jos iškilūs lyderiai, su kurių dauguma dar nuo Sąjūdžio laikų esu suvalgęs pūdą druskos ( dėl to ne vieno savo ankstesnio darbdavio nepelnytai esu apšauktas konservatorių „kurmiu“). Kadencijos pradžioje ir pabaigoje- tartum dvi skirtingos partijos.

Atėjusi į valdžią TS-LKD sudrebino prokuratūrą ir visuomenę – po 2009 m. spalio 5 d. dvigubos žmogžudystės Kaune – greitu, principingu ir įspūdingai profesionaliu Stasio Šedbaro vadovaujamo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto parlamentiniu prokuratūros ir kitų ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmų pedofilijos byloje reaguojant į Drąsiaus Kedžio skundus tyrimu. Komitetas pripažino, kad ikiteisminis tyrimas Kauno pedofilijos byloje pagal D.Kedžio skundus buvo atliekamas „aplaidžiai, neoperatyviai ir nekvalifikuotai“. Po tokių triuškinamų išvadų generalinis prokuroras Algimantas Valantinas buvo priverstas atsistatydinti. Atrodė, dabar tai bus…

S.Šedbaro komiteto pateiktos išvados, kurioms 2010 m. sausio 21 d. pritarė visas Seimas, buvo tarsi tvirtas neatšaukiamas valdančiosios partijos pažadas tautai, kad atėjo nauji laikai: prokuratūra bus pertvarkyta iš pagrindų, teisingumas bus įvykdytas ne tik Kauno pedofilijos, bet ir visose kitose bylose. Tačiau tai ir liko pažadu. Kadencijos pabaigoje S.Šedbaras ir kiti konservatorių šulai pasidarė mieguisti, abejingi ir keistai neryžtingi, kaip tie giliai į stalčių nukištose jų parlamentinio tyrimo išvadose prokurorai. Nemanau, kad dėl nuovargio.

Buvusiam generaliniam prokurorui A.Valantinui tikrai netrūko aukščiausių teisininko kvalifikacijų, jis iš karto suvokė pedofilijos bylos svarbą, nuolat ją stebėjo, net pareikalavo bylos medžiagą atvežti iš Kauno. Ir nieko nedarė, lyg suparalyžiuotas, aukodamas savo karjerą. Tokio paralyžiaus priežastis paprasta- sesuo, „Samanėlės“ baudžiamojoje byloje figūravusi kaltinamąja. Ar ne dėl panašios priežasties paralyžius ištiko ir bylą perėmusią Vilniaus apygardos prokuratūrą, nors jos vadovas Ramutis Jancevičius, sėdėdamas TV studijoje šalia manęs, bemaž iškilmingai prisiekė, kad tučtuojau bus pareikšti įtarimai Laimutei Stankūnaitei? Tačiau vėl viskas baigėsi neveiklumu ir tyla, mat ikiteisminį tyrimą kuravo vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Brunonas Maculevičius, kurio brolis- vienas garsiausių Lietuvos bankų išvogimo epochos herojų, išsuktas nuo realios bausmės už „Nidos“ banko išgrobstymą.

Tokias korupcijos pagraužtas institucijas ir visuomenes labai lengva valdyti. Juk nieko nėra paprasčiau, kaip manipuliuoti išlaikomu Seimo nariu, verslininkais virtusiais prokuroru ir teisėju, kurie gula ir keliasi su klausimu: ką apie mane žino slaptosios tarnybos, žurnalistai, kolegos? Ne menkiau tūlą krūpčioti verčia kiekvieną akimirką galintys iš spintos išvirsti tokie griaučiai, kaip slepiama netradicinė lytinė orientacija arba KGB agento byla. Tiesa, pastaruoju metu Lietuvoje iš politikų spintų virsta ne griaučiai, o gyvos žmonos, kurios dar labiau praplėtė šantažo ir manipuliacijų galimybes.

Nesunku įsivaizduoti, kaip kalbos apie korupcijos apimtą prokuratūrą ir teismą, kurį paprasta papirkti, o po to šantažuoti, skaudina tuos dorus prokurorus ir teisėjus, kurie vadovaujasi tik įstatymu ir todėl gyvena vien iš algos. Tokių pažįstu ne vieną ir didžiuojuosi bičiulyste su tokiais nepaperkamais teisininkais. Bet dar daugiau pažįstu neteisingų nuosprendžių aukų, kurios prarado viltį Lietuvoje sulaukti teisingumo ir kurių vėliavneše tapo N.Venckienė. Dabar Generalinė prokuratūra ją siekia patraukti baudžiamojon atsakomybėn, be kita ko, už teismo pažeminimą, nes ji Panevėžio miesto apylinkės teismo patalpose po posėdžio , atsakinėdama į žurnalistų klausimus, teisėjus, neminėdama pavardžių, pavadino korumpuotais kyšininkais, kurie gina iškrypėlių klaną.

Tačiau tokiai apibendrinančiai ištarmei sunku surasti tinkamesnę vietą nei Panevėžys, kuriame jau galima būtų statyti teisėjo kyšininko paminklą. Modelių, pozuojančių tokiam paminklui, Aukštaitijos sostinėje tikrai nepristigtų.

Juo galėtų būti buvęs Panevėžio apygardos teisėjas Antanas Jarašius, priverstas atsistatydinti dėl palankų sprendimų Viliaus Karaliaus byloje. Jam rimtą konkurenciją galėtų sudaryti taip pat kontrabandos karaliaus gundymams neatsispyręs buvęs Panevėžio miesto apylinkė teismo pirmininkas Darius Japertas, jau nuteistas. Prokurorai į teisiamųjų suolą dėl didelės žalos valstybei, dėl teisminės valdžios autoriteto pažeminimo bandė pasiųsti taip pat palankumu kontrabandininkams pagarsėjusį Panevėžio apygardos teismo teisėją Arnoldą Šukaitį, tačiau Seimas paskutinę akimirką neleido jo atiduoti į teisingumo rankas.

Dėl sukčiavimo, kyšininkavimo, dokumentų klastojimo įkliuvo ir Panevėžio apygardos teismo teisėjas Rimantas Savickas, tačiau šiam įtariamajam kyšininkui, anuomet Seimo jau nušalintam nuo teisėjo pareigų, Panevėžio apygardos teismo pirmininkas Valdas Meidus surengė jubiliejaus iškilmes teismo rūmuose – ar tai nebuvo teismo pažeminimas?

Dėl dokumentų klastojimo teisėjos mantiją prarado ir R.Savicko žmona, buvusi Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Vaiva Savickienė. Ar ne todėl visos problemiškos, silpniau paruoštos bylos, kurių sprendimai iš anksto padiktuojami ne teismuose, o slaptuose susitikimuose, dažniausiai keliauja į Panevėžį? Tokia buvo ir pedofilijos byla.

Bet juk pedofilijos nebuvo, taip nusprendė teismas. Tai tik paranoja, liguisto žmogaus svaičiojimai,fantazijos, kliedesiai. Lietuva tapo unikaliu kraštu, nes čia, priešingai visam nuodėmingam iškrypusiam pasauliui, nėra pedofilų. Lietuvoje lengviau sutikti sniego žmogų, marsietį ar kitokį ateivį iš kosmoso, nei pedofilą. O ką jau kalbėti apie visą vaikų seksualinio išnaudojimo tinklą, išsikerojusį ligi aukščiausių elito ir valdžios sluoksnių – gal kur Jungtinėje karalystėje, Belgijoje, Italijoje, bet tik ne Lietuvoje.

Antai teisėjo Andriaus Cinino pirmininkaujama teisėjų kolegija savo nuosprendyje teigia, kad velionis Andrius Ūsas aplankydavo butą, kuriame dvejus metus glaudėsi L.Stankūnaitė su dukrele, tik norėdamas užsirašyti elektros skaitiklio duomenis ir susirinkti gautas sąskaitas. Visai kaip tame anekdote vyras, kuris, trokšdamas susipažinti su simpatiška kaimyne, eina pasiskolinti lygintuvo. Nereta tragedija baigiasi komedija. Šiuo atveju tai jau net ne komedija, o farsas.

Juk negali rasti to, ko neieškai, nebent netyčia. Tačiau policijos tyrėjai ir prokurorai negalėjo rasti pedofilų ir netyčia, nes net nesurengė įtariamųjų atpažinimo, nužudyto teisėjo kompiuterį apžiūrėjo tik po geros savaitės, kai jis seniausiai galėjo būti išvalytas, o pagrindinio įtariamojo- net po metų. Kadangi tiriamą nusikaltimą kvalifikavo kaip nesunkų, negalėjo taikyti ir operatyvinių priemonių, be kurių neįmanoma demaskuoti organizuotų nusikalstamų susivienijimų, o ypač- prekybos vaikais, jų seksualinio išnaudojimo klanų, disponuojančių neribotais finansiniais ištekliais ir įtakingais ryšiais(„stogais“), puikiai organizuotų ir meistriškai užsimaskavusių.

Kad čia galėjo būti organizuotas pedofilų nusikalstamumas, byloja ir tos keturios, iki šiol neatskleistos mirtys – organizuotos gaujos žudo ne tik priešus, bet, kilus pavojui, nedvejodamos atsikrato ir saviškių. Nuo ko iki šiol saugoma L.Stankūnaitė? Nuo nužudyto D.Kedžio, Seimo narės N.Venckienės?

Kauno pedofilijos byla tapo centru, nuo kurio kaip raibuliai vandenyje pasklido kitos bylos. Vienas tokių raibulių netikėtai iškilo Policijos departamente Mindaugo Žalimo pavidalu. Pasitvirtino tiesa, kad provokacija- slaptųjų tarnybų alfa ir omega ir kad jos Kauno pedofilijos istorijoje nesėdėjo rankas sudėjusios. Tik gal sekė ne tuos.

Ar atsitiktinai buvo nusitaikyta į Kriminalinės policijos biurą, sveikiausią, mažiausiai korupcijos sužalotą Lietuvos teisėsaugos dalį, kuri visuomet kėlė grėsmę organizuotam nusikalstamumui ir kurios kriminalistai nebūtų taip lengvai patikėję slaptųjų tarnybų globojamais žalimais ir tikrų žudikų pakištais, neva D.Kedžio kaltę įrodančiais įkalčiais, kaip tai padarė prokurorai? Nei iš šio, nei iš to buvo paskelbta sena apkerpėjusi, niekad neslėpta informacija siekiant sukompromituoti biuro nepakeičiamą vadovą Algirdą Matonį apie jo tarnybą sovietinio saugumo organuose.

Tačiau dar nuostabiau: pakako vienos TV laidos , kad būtų demonstratyviai be skrupulų susidorota su pačiu generalinio policijos komisaro pavaduotoju Visvaldu Račkausku. Po laidos jau rytojaus dieną garbingo generolo namuose buvo atlikta krata, per daug neslepiant fakto, kad laidos, iš kurios neišeidavo L.Stankūnaitė ir A.Ūsas, bendraautorė yra specialiosios tarnybos.

Darosi silpna, prisiminus versiją, kad šią laidą galėjo finansuoti pedofilų klanas- kam dirba Lietuvos slaptosios tarnybos? Įdomus sutapimas: V.Račkauskas kaip tik kuravo kovą su organizuotu nusikalstamumu. Kas ir kodėl generolui paspendė spąstus? Ar tie patys, kurie suplanavo žudynes Kaune?

Kai prokurorai atmetė vieną po kito D.Kedžio skundus, jis, nežinodamas, kur kreiptis, ką daryti, parašė garsųjį „Laišką niekam“. Nuo to laiko situacija tik pablogėjo: paleistas teisminės valdžios konvejeris sukasi viena kryptimi, štampuodamas skirtingų prokurorų ir teisėjų sprendimus tarsi tos pačios rankos surašytus jo artimųjų nenaudai.

Nevilties apimto tėvo skundas nepažadino aukštųjų kabinetų šeimininkų proto ir širdies, užtat sujaudino tuos, kuriuos tie ponai laiko niekuo – paprastus žmones, „patvorinius“. Taigi „Laiškas niekam“ pasiekė savo tikrąjį adresatą. Ir kol Lietuvoje bus likęs( neemigravęs) bent vienas žmogus, tikintis, kad mergaitė svarbiau nei elektrinė, tol galios žodžiai: bylos, kaip ir rankraščiai, nedega.

Comments are closed.