Povilas Gylys. Politinės ambicijos ar reali kova su tarptautiniu terorizmu?

Po teroro aktų Paryžiuje pasaulinė situacija gerokai pasikeitė. Po jų dar aštriau iškyla klausimai: kodėl teroristų keliamos grėsmės nemažėja, o didėja? Ar įmanoma įveikti tarptautinį terorizmą? Manau, šiuos ir panašius klausimus po paskutinių žudynių Paryžiuje kelia milijonai žmonių visame pasaulyje. Nes terorizmas, ne tik kapitalizmas, globalizuojasi.
Stebint procesus ir klausantis politikų pareiškimų terorizmo tema, apima dvejopas jausmas. Viena vertus, konstatuoji, kad teroristų sukelti šokai verčia politikus ieškoti veiksmingų sprendimų. Iš kitos pusės, jauti, kad būtini sprendimai aiškiai vėluoja ir kad tas vėlavimas kyla iš Vakarus apėmusios paradigminės krizės bei iš nenoro atsisakyti anksčiau suformuotų pozicijų arba, paprasčiau, – dėl politinių ambicijų. Konkretizuosiu – iš nenoro į sprendimų priėmimo procesą įsileisti Rusiją. Nors šiuo metu ši šalis yra įsitraukusi į karinius ir politinius įvykius Artimuosiuose Rytuose ir yra nukentėjusi nuo terorizmo pusė. Todėl, manau, ji suinteresuota neutralizuoti terorizmą. Vakarai nenoriai atsisako ir kito savo požiūrio – kad dabartinio Sirijos vadovo Bašaro Asado nušalinimas yra ne mažiau svarbus tikslas nei kova su Islamo valstybe. Nors vis daugiau analitikų ir politikų  į pirmą vietą kelia kovą su terorizmu.
Tačiau situacija pasaulio politiniams lyderiams primygtinai sufleruoja – būtina globaliu mastu sutelkti VISAS antiteroristines jėgas ir priimti atitinkamus sprendimus. O prielaidos tam yra. Rodos, jei ne visa pasaulio bendruomenė, tai bent pagrindinė jos dalis gerai suvokia būtinumą veikti solidariai, vieningai, prioritetu laikant kovą su terorizmu. Nepaisant  požiūrių ir interesų skirtumų ir didieji, ir mažesni globalių procesų dalyviai vis aiškiau supranta, kad terorizmo pavieniui neįveiks nei Prancūzija, nei Jungtinė Karalystė, nei JAV, nei Rusija. Tad reikia apjungti pastangas, formuoti plačią pasaulinę koaliciją. Ta koalicija nebus ideali – tokių apskritai nebūna – tačiau tik ji gali veiksmingai spręsti tarptautinio terorizmo problemą.
Pirmą kartą per daugelį metų tai galima atlikti Jungtinių Tautų formate – per JTO Saugumo Tarybą. Mat atsirado šansas ir nuodėmė būtų tuo šansu nepasinaudoti, kad JTO Saugumo Taryboje gali būti priimta rezoliucija, kurioje būtų ĮTEISINTA kova prieš tarptautinio terorizmo židinį – taip vadinamą Islamo valstybę. Visai realu, kad šį kartą Saugumo Taryboje nei viena veto teisę turinčių šalių – JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija ir JK – nevetuotų tokio dokumento. O tai reikštų ne tik politinių, bet ir karinių veiksmų Sirijoje legitimizavimą.  Mat iki šiol dalis toje šalyje vykstančių veiksmų nėra juridiškai įteisinti. Be to, ir tai labai svarbu, JTO atgautų nors dalį savo, kaip globalios institucijos, galių.
Deja, vyraujant ydingai individualistinei paradigmai, kurios rėmuose nekalbama apie bendrąjį gėrį, požiūriui į JTO kaip nereikšmingą organizaciją, pastaroji yra tapusi nemažu laipsniu „popierine”, butaforine institucija. Jai katastrofiškai trūksta galių, taip reikalingų globalaus lygio problemoms spręsti. Individualių valstybių interesų dominavimas globalių interesų atžvilgiu ir privedė prie dabartinės situacijos – pasaulinio lygio problemų mastas didėja, tačiau globali institucija – JTO neturi galių jas veiksmingai spręsti. Deja, šio pasaulio galingieji nepajėgūs įžvelgti šio neatitikimo. Mat individualistinės paradigmos nelaisvėje esantis pasaulio elitas nesuvokia  to, ką supranta holistai – JTO misija yra kurti globalias viešąsias gėrybes. Pavyzdžiui, savo racionaliais ir moraliais sprendimais stiprinti  pasaulinį saugumą, užkirsti kelią globaliems ir regioniniams konfliktams. Taip pat kurti efektyvius terorizmo užkardymo ir, jam kilus, neutralizavimo režimus.
Europos Sąjungos tikslas šiuo metu yra įveikti terorizmą ir sustabdyti masinę migraciją iš Artimųjų Rytų. Jeigu pavyktų įveikti Islamo valstybę ir pradėti taikų padėties normalizavimo procesą Sirijoje, atsirastų šansas, kad migracija į Europą sumažėtų ir, galbūt, prasidėtų Sirijos, Irako  pabėgėlių grįžimo į savo Tėvynes procesas. Taikos procesas susilpnintų ir radikalių, fundamentalistinių nuotaikų įtaką Sirijoje ir apskritai musulmonų pasaulyje. Jis bent kiek „nudrenuotų“ ideologinius terorizmo šaltinius. Dabartinis karas Artimuosiuose Rytuose tuos šaltinius ideologiškai „maitina“. Todėl Europa turėtų būti pasaulinės antiteroristinės koalicijos kūrimo iniciatorius. Priešingu atveju ES aižės, tarp jos narių  bus statomos vis aukštesnės ir tvirtesnės sienos tiek tiesiogine – fizine, tiek politine prasme.
Gaila, bet šiuo metu globalaus susitarimo tikimybė dar nėra aukšta. Matyt, prireiks kelių mėnesių, o gal ir metų, kol šalių ambicijas nusvers pasaulio viešoji opinija, kuri iš politinių lyderių laukia adekvačių situacijai sprendimų. Pirmiausia – realaus, o ne afišinio tarptautinio solidarumo kovoje su viena didžiausių, greta klimato kaitos bei gamtos teršimo, globalių grėsmių – tarptautinių teroristinių tinklų galios didėjimo. Terorizmas yra globali viešoji blogybė. Vadinasi, ir kova su juo turi būti globaliai solidari.
Pabaigai atsakysiu į pradžioje iškeltus klausimus. Pirma, iki šiol tarptautinio terorizmo prigimtis bei jo grėsmingumas nebuvo deramai suvoktos. Be to, ir reakcija į šį reiškinį buvo fragmentiška, neorganizuota, padrika. Daugiausia tuo galima paaiškinti terorizmo plitimą.
Antra, taip, įveikti tarptautinį terorizmą būtų labai sunku, nes jo ideologija yra giliai įsišaknijusi kai kurių žmonių grupių sielose. Tačiau tai padaryti, ar bent apriboti, yra įmanoma. Jeigu, kaip minėta, susiformuotų globali antiteroristinė koalicija, kuri remtųsi ne tik karine jėga, bet ir giliu,  holistiniu terorizmo reiškinio suvokimu bei adekvačia tarptautine politika.
P.S. Anksčiau pasakyta neturi būti suprasta kaip kvietimas Lietuvai prisiimti pabėgėlių, migrantų naštą. Manau, jog migracijos problemą pirmiausia turi spręsti tos šalys, kurios „užvirė košę“, kurios dalyvavo Artimųjų Rytų teritorijų ir Šiaurės Afrikos šalies – Libijos bombardavime. Arba pakvietė migrantus pas save. Jei kvietė, turi priimti atvykusius. Kita vertus,  jos turi didelius išteklius ir turtingą patirtį sprendžiant migrantų problemą. Mes nei vieno (išteklių), nei kito (patirties) neturime.