P. Gylys. Apie „ekspertus”, kurie vadovėlių neskaito

Mes gyvename apgailėtinoje situacijoje. Bene pagrindinė padėties tragizmo priežastis yra ta, kad mūsų „diduomenė” nesuvokia viešųjų interesų, bendrojo gėrio reikšmės visuomenės gyvenime. „Diduomenės” atstovai paprastai to viešai nesako, bet jiems privatus interesas atrodo esantis aukščiau už viešąjį, privati gerovė svarbiau nei bendrasis gėris. Nors net sveika nuovoka sako ką kita – bendrieji krašto reikalai svarbesni nei privatūs, tarkim, verslo reikalai. Su tuo požiūriu mūsų žmonės susiduria nuolat. Jiems laisvos rinkos fundamentalistai, ekspertais pasivadinę bankų lobistai nuolat bruka mintį, kad viešieji reikalai, respublika (lot. res – reikalas, publica – viešas, visuomeninis) yra antraeiliai. Taip Lietuvos žmonės mulkinami jau ketvirtį amžiaus. Todėl ir gyvename taip vadinamos bendrybių tragedijos sąlygomis (žr. Garretą Hardiną). Rinkos fundamentalizmo idėjų brukimas, jų „implantavimas” į žmonių sąmonę sukėlė visai realių ir, tenka pasakyti, neigiamų pasekmių mūsų šaliai. Mūsų viešasis sektorius tapo blogiausiai finansuojamu visoje Europos Sąjungoje. Todėl mūsų vaikai darželiuose ir mokyklose, mūsų studentai universitetuose, mūsų ligoniai poliklinikose ir ligoninėse negauna to, ką galėtų gauti, jeigu Lietuvos viešosios erdvės nebūtų užvaldę žmonės, kurie mokesčius mano esant gyventojus skurdinančiu blogiu, kurie švenčia laisvės nuo mokesčių arba kitaip – laisvės nuo valstybės dieną.
O juk valstybės misija yra kurti bendrąjį gėrį, viešąsias gėrybes – teisingumą, nacionalinį saugumą visomis jo prasmėmis ir pan. Beje, visuomenei evoliucionuojant, poreikiai viešosioms gėrybėms gausėja ir auga. Todėl objektyviai didėja ir valstybės biudžeto dalis nacionaliniame produkte. Tai dar 19 amžiaus pabaigoje nustatė vokiečių ekonomistas Adolfas Vagneris. Dabar ši tendencija ekonominėje literatūroje vadinama Vagnerio dėsniu. Visa tai aprašyta viešųjų finansų ir apskritai ekonomikos vadovėliuose. Tačiau mūsų propagandistai ir „ekspertai” vadovėlių neskaito, nes bijo, kad jiems patiems gali kilti abejonių dėl to, ką jie savo šeimininkų užsakymu propaguoja. Nors tai, ką jie skleidžia visuomenėje, yra ant, o gal net už, sveiko proto ribos. Sveikas protas ir mokslas sako, kad kiekviena šalis turi įvertinti viešųjų poreikių apimtį ir, atitinkamai, tų poreikių tenkinimui būtinų biudžetinių pajamų kiekį. Jeigu didėja viešieji poreikiai, tarkim, krašto apsaugai ar žinių visuomenės kūrimui, reikia galvoti, kaip prasimanyti daugiau biudžetinių pajamų. Taip pat reiktų apsvarstyti teisingesnio mokesčių paskirstymo tarp įvairių gyventojų sluoksnių klausimą. Pirmiausia tarp turtingų ir skurdžių. Iki šiol šis paskirstymas yra neteisingas, nes neturtingi žmonės apmokestinami neproporcingai daug. Deja, „ekspertai” nesilaiko šios logikos. Jie apsimeta, kad yra geriau, kai biudžetas yra mažas arba, kad, pavyzdžiui, galima padidinti karines išlaidas biudžete nieko nekeičiant. Nors akivaizdu, kad didinti išlaidas gynybai galima tik trimis būdais: pirma, ieškant naujų biudžetinių pajamų šaltinių, antra, reikalingas krašto apsaugai lėšas „nugnybiant” nuo kitų biudžeto išlaidų straipsnių, pavyzdžiui, skirtų švietimui ar kultūrai ir trečia – didinant valstybės skolą. Tačiau apie tas alternatyvas nei valdžia, nei bankų žmonės nekalba. Todėl dauguma žmonių yra pasimetę ir nežino, kaip reaguoti į problemą. Nemanau, kad yra teisinga didinti karines išlaidas finansiškai skriaudžiant švietimo, kultūros, teisėtvarkos ir kitas viešojo gyvenimo sferas (krašto apsaugos finansavimą žadama padidinti nemaža 149 mln. eurų suma). Daug protingiau ir teisingiau būtų paieškoti naujų biudžeto pajamų šaltinių. Vienas iš jų galėtų būti progresinių mokesčių įvedimas. Juolab, kad visame pažangiame pasaulyje progresinių mokesčių sistema veikia. Ir niekur, nors tuo „ekspertai” mus gąsdina, dėl jų ekonomika nesugriuvo. Atvirkščiai, ši sistema teisingiau paskirsto nacionalinį produktą, leidžia padidinti skurdžiausių gyventojų sluoksnių perkamąją galią, mažina skurdą ir socialinę atskirtį. „Ekspertams” siūlau pasiskaityti literatūros apie skandinavišką mokesčių sistemą. Juk jie dirba šio regiono bankams ir galėtų skirti daugiau laiko skandinaviško modelio analizavimui. Jiems būtų pravartu susipažinti ir su progresinių mokesčių istorija. Ją pastudijavę sužinotų, kad progresinių mokesčių elementai egzistavo jau antikos laikais ir kad juos JAV dar 19 amžiaus viduryje įvedė prezidentas Abraomas Linkolnas. 20 amžiuje ši sistema paplito visame Vakarų pasaulyje ir šiuo metu tik keliuose kraštuose egzistuoja kita – proporcinė mokesčių sistema. Tačiau mūsų „diduomenė“, rodos, neskaito ne tik ekonomikos vadovėlių, bet ir Vakarų spaudos. Todėl ji organizavo informacinę laviną, kuri užgriuvo Algirdą Sysą, pasiūliusį įvesti progresinius mokesčius. „Diduomenė“ net nesvarsto, kokios galėtų būti kitokios nei A. Syso pasiūlytos progresinių mokesčių pakopos. Gal 15 proc. – 25 proc. – 40 proc., o gal kitokios. „Ekspertai”, kaip sako vienas žurnalistas, „sumala į miltus” pačią progresinių mokesčių idėją. Pabrėžiu – civilizuotame pasaulyje ši problema išspręsta – visur veikia sistema, kurioje turtingi moka į biudžetą didesnę procentinę dalį savo pajamų nei neturtingi. Taip surenkamas didesnis biudžetas, geriau tenkinami viešieji poreikiai. Be to, realizuojamas teisingumo principas viešuosiuose finansuose – didesnę pajamų dalį bendrajam gėriui kurti skiria tie, kurių galimybės tai daryti yra didesnės. Taip mažinama pajamų nelygybė. Beje, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų mokesčių sistema šiandien yra regresinė – vargšai ir vidutiniokai yra priversti daugiau prisidėti prie valstybės išlaikymo nei turtingiausi. Tai į akis krintanti neteisybė. Bet nėra kam tos neteisybės parodyti ir ją įveikti. Nes dominuoja neteisybe suinteresuotos jėgos. Tos jėgos atstovauja pirmiausia 1 proc. daugiausiai pajamų gaunančių gyventojų. Daugumos, t.y. 87 proc., siūloma reforma niekaip nepalies. Tačiau triukšmas toks, kad, rodos, ketinama eksproprijuoti, apiplėšti visą tautą. Mokesčių regresiškumas daugiausia pasireiškia per netiesioginius mokesčius – PVM ir akcizą. Trumpai paaiškinsiu. Tarkim, kad turtingas ir neturtingas pirkėjai perka statybines medžiagas ir abu sumoka po 100 eurų PVM mokestį. Neturtingo pajamose (tarkim, jo pajamos yra 500 eurų) PVM sudarys didelę dalį – 20%, o turtingesnio pajamose (sakykim, kad jis gauna 5000 eurų pajamų) tie 100 eurų PVM sudarys tik 2%. Apie milijonierius čia nekalbame. Taigi kuo turtingesnis yra žmogus, tuo mažesnę procentinę dalį jo pajamose sudaro PVM mokestis. Vadinasi, kuo didesnę dalį šalies mokestinėse pajamose sudaro PVM ir akcizas, tuo regresyvesnė, vargšus ir vidutiniokus spaudžianti yra tos šalies mokesčių sistema. Lietuva ir yra tokia šalis. Deja, bet regresinė sistema „diduomenę” visiškai tenkina, nors nėra nei teisinga, nei protinga. O juk tai yra – taip vadovėliai rašo – organizuotas „zuikiavimas” (angl. free riding), pasireiškiantis turtingųjų noru iš valstybės gauti kuo daugiau viešųjų paslaugų bei lėšų, bet vengimu prisidėti prie valstybės išlaikymo. Dėl tokio „zuikiško“ elgesio mūsų „diduomenei“ turėtų būti gėda. Bet ji pas mus begėdė. Sakau, gal kada nors susigės? P.S. Dar kartą peržiūrėjau tai, kas pastarosiomis dienomis šiuo klausimu pasirodė viešojoje erdvėje. Pirmiausia į akis krito progresinių mokesčių priešininkų antikultūros potvynis – vietoj argumentų pilasi pažeminimai ir prakeiksmai kitaip galvojančių atžvilgiu. Bene labiausiai šiuo požiūriu „sublizgėjo“ Rimvydas Valatka. Šis „visų mokslų ekspertas” progresinių mokesčių šalininkų atžvilgiu naudoja grubų turgaus žargoną, tuo save nuvertindamas iki bulvarinės žiniasklaidos atstovo statuso. Šioje diskusijoje, kaip ir daugelyje kitų, liūdnai atrodo mūsų nacionalinis transliuotojas, akivaizdžiai demonstruodamas savo šališkumą ir palaikydamas turtingųjų privatininkų interesus. Nors turėtų užtikrinti nuomonių įvairovę bei ginti viešąjį nacionalinį interesą.