Nuo 2015 m. spalio 10-osios ankstyvo ryto, kai aktorius Rolandas Boravskis buvo atrastas Vilniuje šalia tetro ant stogo vos vos gyvas su daugybiniais sužalojimais, kuriuos patyrė neaiškiomis aplinkybėmis, visi, Jį pažinoję, laukia Jo sugrįžimo iš komos. Šiame laukime, verta prisiminti tai, ką Jis yra padaręs ir pasakęs Lietuvai, kai 2012-ųjų pavasarį Lietuva Garliavoje ir netik ten susidūrė su neteisingumo šmėkla.
Aktorius Rolando Boravskio kalba, pasakyta Garliavoje 2012 m. gegužės 14 d., minint Romo Kalantos aukos 40-ąsias metines:
„Kai Kalanta susidegino, man buvo vieneri metai. O dabar jau praėjo 40 metų. Ir aš kažkaip suprantu, kad niekas nepasikeitė.
Niekas mūsų šaly nepasikeitė.
Tada žmogus pats susidegino. O dabar jį, dabar jau masiškai žmones degina per masines informavimo priemones, per valstybinius televizijos kanalus. Juos tiesiog degina. Degina mūsų protus, mūsų sielas. Jie įmeta tą deginantį, mus skaldantį tokį – anglis… Jie pučia ant mūsų.
Genialus rusų rašytojas ir dramaturgas Grigorijus Gorinas vienoje pjesėje per savo personažą yra pasakęs tai totalitarinei sistemai: „Nejaugi jums žmogų reikia užmušti, kad suprasti, kad jisai gyvas!?”
Tai, va, nepasiduokime. Tas yra ciniškas… Aš daug susidūręs, kur valdžios atstovai per savo atsakymus siunčia tokius parašymus „Mes mylime laisvę”. Aš suprantu: jie išsikovojo sau laisvę, kad daryti nusikaltimus, kad jie galėtų laisvai vogti. Jie myli laisvę, jie daro tą, ko nori.
Bet yra senolių išmintis, kad „laisvė yra ne tai, kada tu darai, ką nori. Laisvė yra tai, kada tu nedarai to, ko nenori”.
Tai, va, nedarykime to, ko nenorime.
Mūsų kovoj, mes, tikriausiai, na, jeigu mes kovosime, mes, tikriausiai, galime pralaimėti. Bet jeigu mes nekovosime ir nieko nedarysime – mes pralaimėjome jau dabar!
Todėl vienykimės. Vienykimės šeimomis.
Čia, Garliavoj, ir ši Šeima yra gražus pavyzdys, ką jie bando išdeginti iš mūsų, kad Šeima yra Vertybė. Čia mūsų Tradicija. O Šeima – tai yra ir močiutė, ir teta, visi, kad yra bendruomenė.
Jie tą bando sudeginti.
Jų tikslas, šiuo metu jų tikslas ne paimti Mergaitę. Jų tikslas – suskaldyti mus. Suskaldyti mus į atskirus individus, kurie susėdę prie kompiuterių, atskirai kiekvienas prie televizorių vienas su kitu pyktųsi, komentuotų… O tada, kada suskaldai – tada labai patogu valdyti.
Todėl vienykimės! Ne abstrakčiai vienykimės. Vienykimės šeimomis. Vienykimės bendruomenėmis. Vienykimės draugijomis. Miesteliais. Miestais. Ir tada mes būsime vieningi.
Kada mes vieningi bendruomenėje – tada mes vieningi ir kaip Lietuva!”
Aktoriaus Rolando Boravskio kalba, pasakyta Vilniuje 2012 m. gegužės 26 d., masinio mitingo metu protestuojant prieš valdžios smurtą Garliavoje 2012 m. gegužės 17 d. prieš 8-erių metų Mergaitę ir taikius žmones:
„Sveika Lietuva!
Dar tikriausiai niekada nekalbėjau prieš tokią auditoriją.
Aš dar pakankamai jaunas. Ir daug Lietuvoj yra jaunų žmonių. Ir galvoju, kada kiekvienam iš jų truks kantrybė? Man jinai trūko! O trūko jinai labai paprastai. Kažkur tai, vartydamas žiniasklaidą, portalus, perskaičiau buvusio VSD generolo Jurgelio straipsnį, kuris bjauroja partizanus. Jeigu buvęs VSD vadovas, aukštas pareigūnas gali bjauroti jos lyderius – tai kas dedasi mano Tėvynėj?
Kas darosi su mūsų valdžia?
Kur mes gyvename?
Noriu tik visiems, kad dabar suprastumėt.
Aš dabar išvardinsiu žmones, kurie žuvo ir buvo apdergti, subjauroti:
Žurnalistas Lingys.
Seimo narys Ruzas.
Kunigas Mikutavičius.
Pulkininkas Pociūnas.
Ir dabar aš jūsų klausiu: Kas sekantis? Kas toliau?
Stipri ir sąžininga moteris? Teisėja?
Tai, jeigu mes taip sėdėsim?.. O kodėl? Todėl, kad daugumai. Ne, nepaskysiu, daugumai, bet daug kam. Nes valdžia tai skatina.: sėdėti ir nieko nedaryti. Taip patogu.
Jų stipriausias ginklas yra mūsų vartotojiškos silpnybės ir mūsų baimė. Baimė pasakyti, kad aš galvoju, kad aš mąstau. Juk, kad kažką keisti, kažką daryti reikalinga veikla, reikalinga energija. O kad nieko nedaryti – tai nieko daryti nereikia. Nereikia energijos ir veiklos. Tiesiog nieko nereikia daryti. Nemąstyti. Negalvoti ir nežinoti. Ir tada visiems aiškinti, kad aš nežinau, ir manęs tai nedomina. Nieko nepadarysi. Toks laikmetis…
Dar ką norėčiau…
Kur ritasi mano Valstybė?
Mane užaugino mano seneliai. Mano diedukas. Mano močiutė. Tėvai dirbo. Ir aš labai daug laiko praleidau su savo seneliais.Ir dabar, kas vyksta mano Tėvynėje? Aš matau, kad tie seneliai yra niekas. Juos galima spardyti, aiškinti, kad Jie – ne šeima. Tai kur mes ritamės? Į bendrą europinę dimensiją, kur nesvarbu kas palaiko mūsų dimensiją – mūsų Tėvynė, mūsų šeima, mūsų šeimos, mūsų močiutės!?
Aš prisimenu sausio įvykius. Dar tada buvau jaunas, tik ką baigęs mokyklą. Buvau toks jaunas absoliutus vartotojas. Bet manyje kažkas lūžo…
Gyvenau netoli Spaudos rūmų, ir, kai buvo paskelbta, kad rūmai šturmuojami – pro troleibuso langą pamačiau, kaip per aikštę link Spaudos rūmų bėga senos močiutės, sekdamos paltus, rišdamos skareles – va, tada manyje kažkas subraškėjo, aš nežinau… Aš kažką tai supratau. Gal aš apskritai kitaip pradėjau žiūrėt į savo Tėvynę?…
Ir ką aš dabar matau? Kaip tada bėgo tos močiutės – vėl bėga tos senos močiutės, griūna po kareiviškais batais, vėl tie patys „bananai”, vėl trypiama Trispalvė…
Tai iki kada mes tai kentėsime!?
Mūsų senolių išmintis sako: „Laisvė – ne tai, kai tu darai, ką nori”. O tą daro mūsų valdžia. Ji daro taiką jinai nori. Jie tam, turbūt, ir išsikovojo tą laisvę su mūsų pagalba. Mes apgauti. Tai, va, „Laisvė yra ne tai, kai tu darai, ką nori. Laisvė yra tai, kada Tu nebedarai to, ko nenori!”
