Visame pasaulyje įteisinama gėjų „santuoka”, kaip neseniai referendumu buvo padaryta Airijoje ir Aukščiausiojo Teismo sprendimu – Jungtinėse Valstijose. Birželio 9 d. Europos Parlamento nutarimu rekomenduojama pripažinti tos pačios lyties asmenų sąjungas. Jame pabrėžiamas genderizmo ideologijos mokymo įvedimas mokyklose.
Protestuojant prieš panašią politiką Italijoje, birželio 20 d. Romoje, prie Šv. Jono Laterano bazilikos, buvo surengtas „Šeimos žygis (maršas)”, kuriame dalyvavo šimtai tūkstančių (kai kurių pastebėjimais, per milijoną) žmonių iš visos Europos.
Maršo, kuriuo siekiama apginti santuokos ir šeimos šventumą, išvakarėse kardinolas Carlo Caffarra, Bolonijos arkivyskupas, interviu dienraščiui „Il tempo” pareiškė susirūpinimą šiandienės visuomenės ateitimi, ypač dabartiniu „homoseksualumo išaukštinimu”.
Pateikiame keletą šio interviu ištraukų.
„Europos mirtis”
Daugybė minčių man kilo nuo to laiko, kai Europos Parlamentas nubalsavo už šį pasiūlymą (2015 m. birželio 9 d.). Pirmoji buvo ši: mums atėjo galas. Europa miršta ir turbūt net nebenori gyventi, nes civilizacija, aukštinanti homoseksualumą, neišlieka.
Aš nekalbu apie homoseksualumo praktikavimą. Kalbu apie jo išaukštinimą. Įvairioms senovės tautoms homoseksualumas buvo šventas aktas. Kunigų knygoje, siekiant pasmerkti šį šventumu prisidengusio homoseksualumo garbinimą šventyklose ir pagonių ritualuose, buvo vartojamas žodis „pasibjaurėtinas”.
Tik dvi civilizacijos per tūkstančius metų atsilaikė prieš homoseksualumą: jam priešinęsi žydai ir krikščionys. Kur šiandien asirai? Kur babiloniečiai? O žydai tebuvo tik gentis, „niekas“ palyginti su kitomis politinėmis ir religinėmis bendruomenėmis. Tačiau įstatymai, reguliuojantys lytinį gyvenimą, kaip matome Kunigų knygoje, tapo aukščiausia civilizacijos forma [krikščionybe]. Iš čia man kyla pirmoji mintis: mums atėjo galas.
„Velnio darbas”
Mano antroji mintis susijusi tik su tikėjimu. Turėdamas prieš akis tokius faktus, visada savęs klausiu: kaip žmogaus protas gali būti toks aklas tokiems fundamentaliems įrodymams [kad homoseksualumo garbinimas veda į visuomenės sunaikinimą]? Ir priėjau prie išvados: akivaizdu, jog visa tai yra velniškas darbas. Tai paskutinis iššūkis, kurį velnias meta Dievui Kūrėjui Jam sakydamas:
„Aš Tau parodysiu, kaip kuriu alternatyvią kūriniją Tavajai, ir Tu pamatysi, kaip žmonės sakys: taip geriau! Tu žadi jiems laisvę, o aš jiems siūlau tapti teisėjais. Tu duodi jiems meilę, aš jiems siūlau jų emocijas. Tu nori teisingumo, o aš noriu duoti tobulą lygybę, kuri užgniaužia visus skirtumus.”
Paaiškinsiu detaliau. Kodėl kalbu apie „alternatyvią kūriniją“? Jei grįšime, kaip reikalavo Jėzus, į pradžią, prie originalaus Dievo plano ir Jo minčių apie kūriniją, pamatysime, kad šis didžiulis kūrinijos pastatas paremtas dviem kolonomis: vyro ir moters (poros) santykiais ir žmogaus kūryba. Dabar mes kalbame apie pirmąją koloną, bet ir antroji yra griaunama… Todėl mes susidūrėme su velnio ketinimu sukurti kitą kūriniją, stojančią į kovą su Dievu. Tuo siekiama parodyti Dievui žmogų, kuris šioje alternatyvioje kūrinijoje manosi esąs laimingesnis.
Sugedusiose valstybėse įstatymų daugėja
Heraklitas sakydavo: „Reikia, kad žmonės kovotų dėl įstatymų taip, kaip jie kaunasi dėl miesto sienų.“ Sulaukęs senyvo amžiaus supratau, kiek daug žmogaus gyvenime reiškia įstatymai. Atrodo, jog šiandien valstybė išsižadėjo savo legislatyvinio uždavinio bei jo orumo ir tiesiog kapituliavo prieš individų norus, o to pasekmė – sukūrimas visuomenės, susidedančios iš priešiško egoizmo arba silpno priešingų interesų suderinimo. Tacitas sakė: „Corruptissima republica, plurimae leges.“ „Kai valstybė sugedusi, įstatymų daugėja.“ Tokia yra dabartinė situacija.
„Negalime tylėti”
Neabejodamas galiu pasakyti, kad tai yra pozityvi demonstracija, nes, kaip sakiau, negalime tylėti. Vargas mums, jei Viešpats mums pritaikytų pranašams skirtus žodžius: „Šunys, kurie nelojo!“ Mes žinome, kad demokratinėse sistemose politinis apdairumas remiasi dauguma. Tai man atrodo gerai, nes geriau, kai galvos skaičiuojamos, negu kertamos. Bet, susidūrus su tokiais dalykais, nėra tokios daugumos, kuri man leistų tylėti. Kitaip būčiau nelojantis šuo…
Todėl Romos maršo iniciatyva yra absoliučiai būtina. Turbūt rytoj parlamentas išleis įstatymą, pripažįstantį dviejų tos pačios lyties asmenų sąjungą. Jei taip įvyks, jam reikia pasakyti, kad tai labai neteisinga. Ir tai mes turime šiandien pasakyti Romoje…
…Jei tylėtume dėl tokio dalyko, pritartume didelei neteisybei vaikų atžvilgiu. Iš įstatymo subjekto, kuriuo yra kiekvienas asmuo, jie būtų paverčiami suaugusių malonumo objektu. Mes grįžome į pagonybę, kur vaikas neturi teisės ir yra tik kažkam priklausantis objektas. Todėl kartoju, mano nuomone, tai iniciatyva, kurią turime palaikyti. Negalime tylėti.
Iš propatria.lt
