Povilas Gylys. Kraštutinumai Lietuvos santykiuose su Rusija

Trečiojo pasaulinio karo tikimybė išlieka. Ji buvo sumenkusi, pasirašius Minsko susitarimus, tačiau, karo veiksmų atsinaujinimo Ukrainoje atveju, ji ženkliai padidėtų. Tai turėtų suvokti kiekvienas atsakingas politikas. Ar jis būtų nacionalinio masto, ar tarptautines galias turintis politikos veikėjas, jis turi įvertinti globalines karinio konflikto tarp Vakarų ir Rytų civilizacijų pasekmes. Neatrodo, kad visi jie gerai suprastų globalias, regionines ir nacionalines grėsmes, kylančias iš dviejų civilizacijų priešpriešos.
Tikras galvos skausmas proto nepraradusiems Europos politikams yra Lietuvos nomenklatūros karinga laikysena, retorika ir poelgiai. Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau daugiau nei metai pirmauja visoje Europoje pagal savo veiksmų ir frazeologinį aštrumą. Taip jie pasiekė vieną rezultatą – tapo kaip asmenys žinomi tarptautiniu mastu. Nemanau, kad tas jų asmeninis išgarsėjimas tarptautiniu mastu yra vien su pliuso ženklu. Dalį nuosaikesnių politikų bei analitikų toks dviejų karingiausių mūsų valdžioje esančių veikėjų agresyvumas erzina. Tiesa, katutėmis jiems ploja Vakarų „vanagai”. Neabejoju, ir Rytų „vanagams” jie naudingi. Tik katutėmis pastarieji neploja.
Manau, ir Lietuvoje konkuruoja du požiūriai į mūsų politinių vadų radikalumą, ekstremizmą. Galvojantys, kad lietuviškas patriotizmas turi būti matuojamas neapykanta Rusijai, mano, kad viskas yra „cool”. Jie šiandien gerai matomi ir girdimi. Bet yra ir kita Lietuvos piliečių dalis. Ji nemano, jog mes turėtume kurstyti, skatinti konfliktą tarp Rytų ir Vakarų. Pastarieji, skirtingai nuo pirmųjų, gerai suvokia, kad Lietuvos galios šiame civilizacijų susidūrime yra kuklios. Jie nuogąstauja, kad mūsų šalis gali tapti pėstininku, eiline šaške dideliame globaliniame lošime, kurį lošia visų rūšių „vanagai”. O tai gali reikšti didelius praradimus nacionalinių interesų požiūriu. Nes pėstininkai aukojami pirmiausia.
Nepriklausau „vanagams” ir manau, kad šioje konflikto situacijoje reikia elgtis išmintingai ir nesiveržti į durtuvų atakas. Deja, mūsų politinės nomenklatūros sprendimas Gegužės 9-os dienos minėjime neleisti dalyvauti net ambasadoriui – šiuo požiūriu mes būsime vieninteliai iš visos ES – rodo, kad siekdami išskirtinumo, mes praradome sveiką nuovoką. Jeigu ją turėtume, pasižvalgę aplink, pasielgtume kaip dauguma Europos Sąjungos šalių narių. O jos bent minimaliu lygiu bus tame minėjime atstovaujamos. Eilinį kartą tampame Europos kraštutiniais. Nelietuviškai – marginalais.
P.S. Baigus rašyti šį tekstą, pasirodė šiaip jau nuosaikiau besielgiančio premjero Algirdo Butkevičiaus pareiškimas, jog Lietuva, apskritai atsisakydama savo dalyvavimo iškilmėse, elgiasi teisingai. Išeitų, kad visa Europa elgiasi NETEISINGAI. Ir ką tu čia padarysi su ta neteisinga ir, suprask, neprotinga Europa. Belieka laukti, kol ji pasieks Lietuvos lygį.