„Lietuvos valstybę kuria Tauta”, – sako Lietuvos Respublikos 2 straipsnio 1-a eilutė.
Išėjom į Baltijos kelią, – pilietinis entuziazmas, bet dar ne pilietinė sąmonė. Prabilta, kad nebus tokių „partiečių pilių”, – kaip ir buvo viltinga, gražu, prasidėjo moksliškos kalbos apie „naujas koncepcijas”, bet aš, šiek tiek pažįstantis Adomo vaikus, laikiausi realistiškos pozicijos ir tas entuziazmas man atrodė per ankstyvas. Koncepcijos – tai smagu, bet gimdymas bus sunkus. Prasidėjo kryžių gamyba, bet nepajudėjo žmogiškumo statyba… Prasidėjo prichvatizacijos… Vakarykščiai partiečiai pasidarė sąjūdiečiais, kai pradėjo „žemė kilnotis” pasidarė panašu, jog maištininkas žuvo, drakonas gyvas… Senieji persirikiavo, anksčiau buvo valdininkai, dabar – savininkai… na ir vyraujanti valdžia.
Žmonės ateidavo guostis, skųstis dabar jau sava valstybe… Vis laukė geresnės valdžios, o mano kalbos, kad mes patys ir esame valdžia, jiems atrodė naivios. Neatsirado pilietinę visuomenę telkiančios jėgos. RK bažnyčia Lietuvoje liko tik savotiška ritualinių paslaugų įstaiga, o ne budintis ir dvasines siekiamybes nurodantis pranašas… Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje užmiršo Viešpaties priesaiką: “Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti… 37 Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!” /Mk 13,34/
Apsidairė popiežius Pranciškus ir pasakė Europos parlamente: „Daug kas sudaro įspūdį, kad Europa yra pavargusi ir pasenusi močiutė, nebevaisinga ir nebegyvybinga.”
Ir norisi paklausti, o kur jūs buvot?.. Velnias jau įslinkęs, plačiai pasėjęs savo sėklą, Adomo palikuonys visiškai subiologėjo… Merkantilizmas, genderizmas ir pedofilija. Pasiperėjo tyčiojimosi kultūra ir žmogiškumo gujimas lauk. Nieko švento. „Kas neuždrausta įstatymu, tas leista,” – sako europietiškieji teisininkai… Dieviškos teisės nėra, žmonijos patirtis yra praeitis… Mes šiandien dievai ir vienas toks „progresyvus dievų pavaldinys“, pralenkęs net europietišką teisę, nusprendžia, kad Kedytę kaip biologinį objektą skubiai reikia atiduoti biologinei gimdytojai. Europoje dar yra Vaiko teisių konvencijos 12 str. 1. Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas išsakyti visais jį liečiančiais klausimais… Dar kai kur žinomas emocinis prisirišimas… O čia sprendimas ne iš faktais paremtos medžiagos, bet iš autoritarinės galvos. Mes pasakėm: reikalas baigtas. Pvz. Černiauskas mergaitės nenešė, ką jūs savo akimis matėt – nieko nereiškia…
Išgriovėm Berlyno sieną, atidarėm vartus ir stovim Klonio gatvėje gyva tvora prieš tuos, kurie Respublikos vardu žada ateiti paimti biologinį objektą. Sprendimas teisėtas, nors nuregztas iš neteisybės. Nuo tarybinių laikų kai kurie teisėjai priprato aptarnauti galią, o vadinami piliečiais išmoko vergiškai paklusti ir susikūrė baimės kalėjimą savyje. Kai kur net bijo „Drąsos keliui” išnuomoti salę, kai kur – ateiti į susitikimą (gi gali išmest iš darbo…). Ir ne tik… Ieškojau darbe teisybės, tai dabar ieškau darbo… Respublikos vardu vargiai ar kas mane gins…
Mes Jums, piliečiai, vėl iš naujo primenam: pirmiausia mes esam Respublika, o institucijos – pavaldiniai.
LR Konstitucijos 2 straipsnis
Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
Turim teisę ir pareigą rikiuotis į nevyriausybines organizacijas, į politines partijas ir siekti atsakingesnio, teisingesnio institucijų darbo. Ir teisėtvarka turi būti priklausoma nuo tiesos, nuo fakto, iš suklastotos medžiagos negali atsirasti teisingų sprendimų. Teisminė valdžia neatskaitinga tautai, todėl yra ydinga, tai liudija daugybės rezonansinių bylų baigtis… Be Dieviškos, pagaliau – be prigimtinės teisės pripažinimo atsiranda teisėta neteisybė…
Ir nei šarly, nei hebdo, o jie žuvo, kad mes žinotume tiesą. Kiek Lietuvoje vaikų, kurių – kaip ir Kedytės – žmogiška teisė „dabar arba po minutės” paminta ir neatkurta. Lietuvoje tarsi ir nėra pedofilijos, susijusios su „aukštais” asmenimis. UK tik po 30 m. atsiskleidė. Na, gal mūsuose bus greičiau. Viliamės.
Politinė partija yra piliečių grupė, pagal savą ideologiją pasiryžusi organizuoti bendrą gyvenimą, spręsti iškylančias problemas. Mūsų siekis DK programoje: „Mūsų politikos tikslas – garbinga, teisinga, teisinė ir iš tiesų laisva nuo politinės korupcijos Lietuva bei ryžtas spręsti paveldėtas problemas. Vienu iš svarbiausių strateginių politikos uždavinių laikome itin sudėtingoje padėtyje atsidūrusios teisėsaugos pertvarką, būtent tai ir yra ekonominės gerovės garantas.”
Suprantam, kad tai – drąsus siekis. Teisėjai, kurie dėl „žemiškų” gėrybių kartą jau buvo paslydę, vargiai gali stovėti tiesoje, sunkiai gali būti nepriklausomi; jie negali remtis asmeniniu autoritetu. Tokiu atveju autoriteto trūkumą pakeičia jėga: sprendimai yra teisingi ne dėl to, kad yra pagrįsti ir gerai argumentuoti, bet todėl, kad tai „mes” (teismas) juos priėmėme. Gyvenimas parodė: gali net kilti pareigose ir dar kažkam atidirbinėti…
„Vienas iš teisėjų asmeninio nepriklausomumo aspektų, kurio stipriai trūksta centrinės Europos teisminėje valdžioje, – tai asmeninė drąsa,” – sako Patricia A. Streeter
Mes ryžomės būti ne šios jau nusistovėjusios sistemos partija, nežadam ko nors duoti, bet kviečiam melui nepasiduoti. Suprasti, kad bendra svarbiau už sava, valstybė yra kaip šeimyna, o ne kovojančių tarpusavyje individų būrys. Atsakomybė už savo valstybę yra kiekvieno piliečio pareiga. Pažvelkim į politikų istorijas. Kaip buvo pašalintas Prezidentas Paksas? Pašalintas bet nesusiniekinęs. O kas atsitiko su drąsiąja Prezidente… Cituoju 2011m. pranešimą: Lygiai prieš metus savo pirmajame metiniame pranešime įvardijau skaudžiausią mūsų visuomenės rykštę – valstybės nužmogėjimą… Tačiau būtina pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač – parsidavėlius<…>. Laisvėje kyšininkų tebėra daugiau negu už grotų…. Sargų negebėjimas pagauti vagies teisuoliu nepadaro<…>. Padėtis ims keistis tik tuomet, kai visuomenės nepakantumo koncentracija pasieks kritinę ribą.
Noriu ir sieksiu, kad tas įvyktų kuo greičiau. Ir viešai įsipareigoju nuosekliai remti ir globoti į šį tikslą orientuotas piliečių iniciatyvas. Nes būtent dabar, o ne rytoj yra tas lemtingasis momentas „arba – arba”. (ar Prezidentė atsiliepė į piliečių iniciatyvas?)
Toliau: „Pradedame trečią atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį. Laisvę iškovojome, tačiau pamiršome, jog ją reikia ir toliau ginti. Ginti, kasdien stiprinant demokratiją”.
Prezidentė, regis, taip pat pamiršo… kad reikia ginti… Pakalbėti nesunku, bet “tame stovėti reikia po kojomis uolą turėti”…
Na ir iš paskutinės President John F. Kennedy kalbos: „Ji (sistema) puola tylomis, neatsižvelgdama į išlaidas ar gandus, neišduodama savo paslapčių. Todėl senovės Atėnuose buvo įstatymas, draudžiantis piliečiams vengti viešos polemikos. Aš prašau jūsų pagalbos svarbiame Amerikos nacijos informavimo ir perspėjimo reikale. Esu įsitikinęs, kad su jūsų pagalba Amerikos žmonės taps tokiais, kokiais gimė – laisvais ir nepriklausomais.” Jis buvo nušautas, bet nesusiniekinęs. O Amerika?.. Piliečių pagalbos neatsirado, viešos polemikos kaip ir nebuvo, tik pasišnabždėjimai pakampėmis. Kaip apibendrinančią išvadą pasakyčiau, kad lyderiai (ar idėjos), kurie neįsišaknyja visuomenėj, neturi pastovaus, plataus bendradarbiaujančio visuomenės palaikymo, negali užauginti vaisių, tai yra sukuri ir palaikyti gerai funkcionuojančias valstybės institucijas, ir siaurų interesų parazitinės grupės juos sunaikina. Pakartosiu, kad bendra svarbiau nei sava, tai supratę galime išlikti ir augti.
Mums teko paskutinis 27 numeris, gal tai ženklas, kad čia – šios prastos sistemos pabaigos pradžia. Po sąjūdinės Lietuvos padange daugiausia buvo lyderiai, o ne idėjos ir ideologijos. Žmonės vis tikisi geros valdžios, kuri ateis… Lietuvos valstybę kuria Tauta, tauta nėra pastovi duotybė, ją su kiekviena karta reikia atgimdyti. Trumpai sakant, šiandien – vaikai, rytoj – tauta. Sąjunga, kurioje atsiradom, yra nepalanki šeimai, tai pirmiausia genderizmas, visoks seksualinis švietimas, skurdo išdraskytos šeimos daugybę vaikų paverčia klajokliais, blyksnių kultūros žmonėmis, apie kuriuos popiežius Pranciškus taikliai sako: „Kaip tik remdamasis būtinybe atsiverti tam, kas transcendentiška, norėčiau pabrėžti žmogaus centrinę vietą; kitaip jis taps madų ir tos akimirkos galių spardomu kamuoliu.” Tai žmogus be tikėjimo, be nuoseklios pasaulėžiūros. Tai – vienas iš tautų ir pilietinių visuomenių naikinimo būdų. Kartą man mediciną studijuojantis jaunuolis pareiškė „aš politika nesidomiu”… Tarsi jo „privatu” egzistuotų be „vieša”. Klajoklių jau turim gan daug.
Gal keistai nuskambės, bet mes neturim Šabo, neturim sekmadienio, kad šeima susirinktų drauge ne „šašlykų valgyt ir išgert”, o šeimos pokalbiui, žmogiškumo augimui, sakyčiau, Tautos gimdymui. Aš nekaulinu, kad ateitumėt balsuot už „Drąsos kelią”, nes joks DK neišgelbės, jei vyraus beidėjiška, biologiška pliūrė. Visų pirma agituoju: būkim brandžių, meilėje išaugintų asmenybių tauta.
Šiandien – vaikai, rytoj – tauta. Retoriškai paklausiu, ar gali būti toks verslas – mokykla?
Asmenybės ugdymas. Kiek pajėgūs vidurinės mokyklos lankytojai parašyti rašinėlį “Šventė, ar kas svarbiau mylėti, ar būti mylimam”? Kiek jaunuolių turi brandų tikėjimą, sistemišką pasaulėžiūrą?
Mokymasis. Šiandien mokykloje tegalima išmokti mokytis, nes žinios keičiasi, ir tik dinamiška, brandi asmenybė gali išsilaikyti aktyviame gyvenime. Kadaise exemigrantas pasakė, jog mes visi supratome, kad turim mokytis, turėti pasiekimus, nes mes – lietuviai. Šiandien ir Lietuvoj jau beveik esam imigrantai ir turim kautis su mums svetima kultūra.
Turim gyvenimo sąjungoje patirtį. Dažnai suverenumas lieka tiktai širdyse. Žiūriu į A. Butkevičių, eurą apsikabinusį, ir matau A. Sniečkų. Kur yra daugiau suverenumo, parodys laikas.
Kviečiu rikiuotis į Drąsos kelią nebūtinai nariais, bent idealais. Šiandien – vaikai, rytoj – tauta. Bendra svarbiau nei nuosava, kitaip… išsivaikščiosim, išbarstysim „suverenumą” daugelio kartų širdyse šimtmečiais nešiotą. Buvo mokykla prie ratelio, dabar tėtis ir mama su vaikais prie kompiuterio drauge gyvenimo kelių ieškot tesėda, kad takelis liūnan nenuvestų…
Drąsos kelias yra aukojant save kovoti už savo vaikus, Drąsos kelias – daryti teisingus sprendimus, už kuriuos tik Lietuvoje kartais tenka be laiko šį gyvenimą palikti bei garbingą amžinybę pasitikti.
Tikėjimas yra tvariausias pagrindas žmogaus orumui, ne be pagrindo tyčiojimosi kultūra niekina religinius simbolius, nes tai – kelias suniekint ir pavergti žmogų. Susidorojimo, mirties baimė, dažnai palaužia žmogų, priverčia vergauti.
Laiško Žydams (Žyd 2,14-15) autorius rašo:… „kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją”. Tikėjimas prisikėlimu įgalina žmogų būti Ecce Homo, štai Žmogus!
Jn 16, 33 „Aš jums tai kalbėjau,
kad manyje atrastumėte ramybę.
Pasaulyje jūsų priespauda laukia,
bet jūs būkite drąsūs:
aš nugalėjau pasaulį!”
Bijokit baimės, nes baimė – tai kelias į vergystę.
Lietuvos valstybę kuria Tauta. Drąsos kelias kviečia išlikti Tauta – Šeima, nepavirsti minia. Šiandien – vaikai, rytoj – tauta.
