Nuotraukos iš 2014 m. gruodžio 17-os d. Vilniuje prie Vilniaus savivaldybės, kur buvo perduotos Senelių Kedžių Kalėdinės dovanos valstybės įslaptintai anūkei.
×××
Nuo Garliavos mergaitės pagrobimo jau pabėgo 31 mėnuo. Dauguma stebėjusių per televiziją šitą kraupų įstatymo vykdymą, verkė ir žadėjo niekada nepamiršti. Kiti šaukėsi dangaus keršto, ir iš paskutiniųjų įvykių tėkmės kaip matome – prisišaukė.
Teisėjas V. Kondratjevas, atsisakęs išklausyti vaiko nuomonę kodėl nenori gyventi su motina ( ,, Todėl kad pas ją lankosi 3 vyrai ir kaišioja į burną savo lytinius organus”, – anot mergaitės), 2014 spalio 27 d. pateko į žiaurią avariją. Avarijoje žuvo jo kolegė – teisėja Dalia Buziliauskienė. Na, o po dviejų mėnesių avarijon pateko ir žymusis L. Stankūnaitės advokatas G. Černiauskas. Dauguma spėjo pamiršti kraupųjį Gegužės 17-osios rytą- užmetę prakištą kovą su pedofilais, griebėsi naujų žygių – prieš euro įvedimą, gėjų paradą ar žemės (savos ir kaimyno) nepardavimą užsieniečiams. Dar kitiems tiko Kriminalinio Policijos biuro pasaka apie užtikrintą vaiko gerovę su motina mažoje Niekur šalyje. Naiviai patikėjo, kad paimtas iš gimtos vietos vaikas ėmė liudyti prieš tetą ir senelius, o pedofilija išgalvota. Bent taip ramino save, kad tragedija susitvarkė bei paniro į kasdienius rūpesčius bei politikos keliamas bangas, spėliodami bus karas ar ne, ar tikrai naudojami nuodingi dažai eurams spausdinti, ką vėl iškvies į beprasmę apklausą su absurdiškais kaltininimais, kurpiant Violetinių mafijos mitą Kaune.
Vėliau žmonės simboliškai rinkdavosi į 17 – os minėjimus, tarsi rodydami, kad nepamiršo nei išgrobtos Deimantės, nei nužudyto jos tėvelio, nei 240 uniformuotųjų, vadovaujamų maro šmėklos spalva pasidabinusios antstolės. Daukanto aikštė atsitvėrė tylos siena. O ką ir bešnekėsi apie valstybės paslaptimi tapusį vaiką?
Pamažu visos tos 17 – os akcijos ėmė virsti meno renginiu, savotiška atrakcija. Tai balionų žibintų į orą leidimas, tai rašymas kreidelėmis. Laisvieji menininkai nėrėsi iš kailio nukepdami mūzas ir taip išreikšdami save. Nuskriausta mergaitė, jos artimieji buvo nustumti į kažkelintą planą, besikoncentruojant, kad akcija atrodytų stilingai ir skoningai. Pedofilijos istorija, vaiko iš namų paėmimo aktas buvo nupoliruotas, taip kad tviskėtų kerinčiomis bei akį džiuginančiomis spalvomis. Patvirtintų akcijos organizatorių didžius talentus mene. Romantizmo epochoje, taip pat iš paveikslų pašalindavo viską, kas nekelia salsvo jausmo, o tik skausmą ir negatyvius atsiminimus.
Paskutinį kart, 31 – ąjį kartą Gruodžio 17, Vilniuje Popierinių angelų akcijoje buvo nebereikalingi ir gyvi Klonio gatvės tragedijos liudininkai, atvykę iš Kauno.
Gal todėl, kad jie atrodė per natūralūs Daukanto aikštei, skirtam glamūriškam spektakliui? Gal todėl, kad nestovėtų tarsi gyvas priekaištas su savo plakatu, kuriame L. Stankūnaitė ir advokatas G. Černiauskas išneša neestetiškai klykiančią mergaitę? Nešamas kojomis į priekį vaikas – neglamūriška. Naikint.
Sutinku, jie, gyvi liudininkai, atėję su savo natūraliu skausmu, tikrais atsiminimais kas iš tiesų vyko Gegužės 17 Kedžių kieme netiko saldžiam meniniam paveikslui. Netiko ir jų atsinešti plakatai. Primenu, kad nei vienas iš organizatorių nebuvo Klonyje per šturmą. Gal dėl to jiems 17 – paminėjimas tik savotiška atrakcija, meno išraiška?
Kaip balzamuotojui nerūpi, kas tas numirėlis. Jam svarbu, kad tik profesionaliai iškimštas ir dailiai padažytas. Numirėlį apverks jo artimieji. Tačiau net net chamiškas lavonų iškimšinėtojas jausdavo pagarbą savo kliento artimiesiems bei akiplėšiškai nevarydavo lauk.
Kauno pedofilijos tragediją prichvatizavo (nuo rusiško žodžio prichvatit ), kas tik netingėjo. Politiniai judėjimai, Murzininkų, paleckininkų frontai, euroskeptikai, marginalai. Nemaža po violetine vėliava nugužėjo seiman ir ten prasmego minkštose kėdėse.
Prichvatizuotas buvo ir mistinis pedofilas Aidas. Jį pasisavinusi ir per tv tikinusi, kad tai jos sūnus, viena Kauno ponia su pagreičiu įsisuko į tardymų sūkurį ir pasijuto jei ne Agata Kristi, tai bent eiline Kauno tardytoja.
Prichvatizuota tapo ir Gegužės 17-osios minėjimo diena. Ją griežtai kuruoti ėmė tūla Joana Noreikaitė, išbrokuodama jai nepatikusius plakatus ir deja žmones, Deimantės artimuosius. Džiugu, kad bent į senelių Kedžių namus ši skonio turėtoja nesibrauna ir remontų nedaro. Juk namai galbūt ir dabar slaptai filmuojami- turi atrodyti salsvai jaukiai, su subtiliu skoniu ir sienų tinkama spalva. Juk ką žiūrovai pasakys. Ar ne?
Nustebino ir L. Jakimavičius, grubiai pareikalavęs iš Deimantės artimųjų rašytinio leidimo dalyvauti jų Popierinių angelų akcijoje.
Retorinis klausimas. O jei Deimantė pati ateitų į šitą aikštę- šitas piktas dėdė taip pat ją išvytų ? O gal lieptų įsigyti bilietuką? Ar užriaumotų, kad jų daromose akcijose negalima vaikiškai elgtis? Gal ne, o gal ir taip. Pasirodo, tikėtis galima visko.
Per susikoncentravimą į glazūrą ir į savo egoistinio Aš tenkinimą, Popierinių angelų akcijos metu – buvo pamiršta Kauno pedofilijos bylos tragedija ir esmė.
Su pagarba Myra Kovalski
