Jis vaikas. Jis nėra pats kiečiausias gatvėje. Ir jis išsižiojęs klausosi savo mylimo ir gerbiamo tėvo frontininko pasakojimų. Labiausiai jaudinantis epizodas – apie estų išdavystę netoli Leningrado. Tada tėvas buvo per šiaudą, o tiksliau, per švendrę nuo mirties. Patekęs į pasalą, jis turėjo pulti į kažkokią kūdrą, beveik balą ir, pasinėręs joje, kvėpuodamas per šiaudą, kankinančiai ilgai laukti, kol priešas, nieko nepastebėjęs, nueis.
Tėvas buvo bjauriai pažemintas, bet išgyveno. Kaip ir visa rusų tauta. Fašistų spaudžiama ji traukėsi, traukėsi iki paskutinės ribos, o tada, kai atrodė, kad viskas, kad jau galas, staiga vėl įgavo didžiulės jėgos ir smogė atgal. Ir pergalingai nužygiavo į Vakarus iki pusės Europos.
Sūnui tai buvo švenčiausia vaikystės pasaka, kuri kartu buvo ir realybė. Tai buvo jo tikėjimas, jo religija. Jis svajojo tapti dar kietesnis už tėvą. Jis norėjo būti KGB iš idėjos, o ne vien dėl saldaus slaptos galios pojūčio. Net savo žmonai jis ilgai nesakė, kur dirba.
Didžiojo ketvirtadienio tiesioginiame eteryje į iš anksto parengtą klausimą, ar atsitikus bėdai, nepabėgtų iš savo šalies, kaip Janukovičius, Vladimiras Putinas išdidžiai atsakė: „Aš išauklėtas KGB. Mes savo tautos neišduodam.”
Nors tuo pačiu metu ilgokai teisino Rusijoje pasislėpusio Ukrainos prezidento elgesį ir sakė, kad kol jis yra, niekaip nebus galima pripažinti rinkimų rezultatų. Na, nebent būtų pakeista Ukrainos konstitucija, kas reikštų federalizaciją ir turbūt Krymo aneksijos įteisinimą.
Ilgame „pokalbyje su tauta” Putinas beveik į visus svarbiausius klausimus atsakė ir „taip” , ir „ne”. Didžioji tautos dalis bet kokiu atveju liko laiminga, o priešas nieko nesuprato. Ar bus veržiamasi į Rytų Ukrainą? Mes to nenorim, bet… Galbūt. Pagal situaciją…
Pasirodo, ir Krymo jis nenorėjo. Nors netikėtai pripažino, kad žali žmogeliukai buvo jo siųsti. Tačiau Rytų Ukrainoje jų tikrai, tikrai nėra. Ten siautėja „vietiniai tos žemės šeimininkai”.
Žalieji, o gal tiksliau pilkieji žmogeliukai aplink Rusiją kuria pilkąsias įtakos zonas. Kol jų slaptoji galia susikoncentruoja ir virsta atviru valdžios paėmimu. Tai bus plečiama visur, kur pavyks. Visur, iš kur Rusija buvo išstumta, įvykus „didžiausiai 20 amžiaus geopolitiniai katastrofai – SSSR žlugimui“.
Prasidėjusi nauja geopolitinė era dar neturi tikslaus pavadinimo. Viskas per daug šviežia ir daugeliui netikėta. Kol kas aišku viena – Putinas Ukrainoje peržengė raudoną liniją, kurią galime vadinti ir naujojo caro Rubikonu. Kaip visada tokiais atvejais, kelio atgal nėra.
Kol kas dar sunku numatyti, kokiu tempu bus žygiuojama ir kokias formas įgaus naujai atsiradęs pasaulis. To nežino ir pats pilkasis KGB karys, nusprendęs tapti Eurazijos valdovu arba žūti. Tik taip jis gali įrodyti savo meilę tautai ir pats būti jos mylimas. Tik taip jis gali prikelti ją iš balos, iš to žiauraus pažeminimo, netgi didesnio ir ilgesnio nei vokiečių po 1-ojo pasaulinio karo.
Geriausi pasaulio ekspertai dabar bando ištirti, kas vyksta šitoje ne ypatingai didelėje galvoje. Čia nepadės ir tobuliausios NSA pasiklausymo technologijos. Krymas buvo užimtas be didelių pasitarimų, todėl CŽV liko kvailio vietoje.
Tad kas gi bus toliau? Bus blogai. Žinoma, galų gale blogiausia bus pačiai Rusijai. Tačiau ta neišvengiama atomazga gali būti ne tokia artima, kaip atrodytų vien pagal ekonominius skaičiavimus. Žmonių psichologija, entuziazmas, fanatiškas pasišventimas gali daryti stebuklus.
Todėl dabar jau reikia tyrinėti ne tik Putino, bet ir pačios 80 procentų jį palaikančios tautos psichinę būseną. Likę 20 procentų rusų tapo niekingais „nacionališdavikais”, Vakarų agentais, ukrainiečiais, kurių tikrasis pjudymas dar tik prasidės. Kai nesiseks tvarkytis su užsienio priešais, bus rimčiau imamasi vidinių. Kažkas turės tapti atpirkimo „žydais“. Juk į žygį pakilusios tautos dvasią būtina palaikyti bet kokiomis priemonėmis. Menkiausias dvasios praradimas reikštų pralaimėjimą.
Taigi mūsų draugas McCainas tik iš dalies teisus, vadindamas Rusiją degaline su atomine bomba, kuri apsimeta valstybe. Gali paaiškėti, kad netikrų valstybių pilna visa Europoja. Ir tai ne tik Ukraina, kurios „kaip valstybės nėra”, pasak tame pačiame Putino eteryje pasirodžiusio Kareno Šachnazarovo. Štai Kipro vadai jau patys prisipažino, kad jų šalis yra neformalus, pilkasis Rusijos protektoratas, nes be jos pinigų iškart žlugtų. Pilkoji Rusija jau Europos Sąjungoje, ir rimtų sankcijų nebus.
Pilkoji zona todėl ir yra pilkoji, kad jos ribos neaiškios. O toje didžiulėje bet kada sprogti galinčioje degalinėje iš naujo formuojasi nacija, kuriuos tikėjimas savo išskirtine misija netrukus prilygs džihado savižudžių pasišventimui. Nejuokauju. Naujausia apklausa rodo, kad jau dabar pusė rusų ne tik nebijo mirti patys, bet ir pasiryžę siųsti į karą savo vaikus. Vardan švento reikalo! Prieš savo brolius ukrainiečius, kuriuos apkvaišę rašytojai vadina Kaino gimine.
Antroje vietoje tarp tų, prieš kuriuos rusai sutiktų kariauti, yra „pribaltai”.
Putinas neturi nei Stalino, nei Hitlerio ir net Žirinovskio charizmos. Taip, jis yra pilkas. Nors Vladimiras Socoras sako, kad Putinas yra daug protingesnis už Hitlerį.
Putinas neturi charizmos, bet jis vis tiek tapo 80 procentų palaikomu tautos vadu. Kodėl?
Nes jis yra gerai išmuštruotas KGB kareivis ir tuo pačiu – puikus funkcionierius, jaučiantis, ko labiausiai reikia atitinkamomis situacijomis. Stebėti, analizuoti ir ruošti sprendimus – jis to išmoko Vokietijoje. Iš tokio žmogaus lauktum racionalumo, kuris nesukels gaisro be reikalo. Tačiau esminis dalykas čia ir yra tas „be reikalo“. Jeigu idealams ištikimas KGB auklėtinis nuspręs, kad reikalas kelti gaisrą jau yra, jo nesulaikys jokios baimės ar skrupulai dėl galimų aukų. Jis taip išauklėtas. Idealai – aukščiau už žmonių gyvybės.
Kaip puikioje studijoje „Pavojus slypintis Putino smegenyse“ rašo vienas geriausių pasaulio neurologų Ianas H. Robertsonas, dvi esminės šio kylančio diktatoriaus savybės yra panieka silpnesniems ir baimė prarasti valdžią. Žmonės jam yra tik instrumentai. Todėl kuo toliau, tuo labiau jis darysis pavojingas ir neprognozuojamas.
Tačiau mylimu tautos vadu Putinas tapo tik todėl, kad ėmėsi mesijo vaidmens. Jis pažadėjo atkurti RUSŲ PASAULĮ, suvienyti, kaip pats pasakė „didžiausią pasaulyje suskaldytą tautą” ir išvesti ją iš tos pažeminimo balos, kurioje Rusija skendėjo po SSSR žlugimo. Rusija turi būti gerbiama!
Iš čia ir kyla Putino stiprybė. Jo smegeninėje susilieja racionalus ciniško funkcionieriaus apskaičiavimas ir iracionali, pasąmoninė aistra. Tas sinerginis dvilypumas teikia velniškos galios.
Jo asmeninė ir tautos aistra susišaukia. Tas pats vidinį gaisrą keliantis kompleksas sujungia ir kreipia juos į išorę – į bendros kovos šėlsmą. Už buvusią (būsimą) didybę ir šlovę!
Dabartis išnyksta, lieka tik praeitis ir ateitis. Dabarties vargai, sunkumai, nepritekliai, baimės yra niekas, palyginus su praeities ir ateities šlove. Brolių ukrainiečių neapykanta, pasaulio pasmerkimas ir Vakarų sankcijos nieko nereiškia prieš tą nuostabų vienybės ir didybės jausmą.
Tokia buvo Hitlerio Vokietija. Tokia bus ir Putino Rusija.
Hitlerio tautai reikėjo gyvybinės Rytų erdvės. Putino tautai gyvybiškai reikia Vakarų pagarbos. Šitame žiauriame jų pasaulyje pripažįstama tik jėga. Ir gerbia tada, kai bijo.
Taigi vienas vadas ir vienas kelias: DRANG NACH WESTEN!
