Jonas Varkala
Seimo narys, “Drąsos kelio” politinės partijos pirmininkas
Važiuojant per gimtąją Lietuvą prastai nuteikia griūvančių namų vaizdai, užkalti arba išdaužyti langai. Bet dar prasčiau regėt i žmonių nusivylimą, baimes. Daugelis skurde įkalintų žmonių nustoja būti viešo gyvenimo dalyviai. Apie sudėtingus dalykus kalbant metaforiškai: Lietuvoje liko dvi partijos – tai pilietinė Drąsos partija ir Baimės partija. Štai ką tik ilgus metus tyrusi Generalinė prokuratūra ištyrė, jog pulkininkas Vytautas Pociūnas “iškrito” pro langą. Baimės partija triumfuoja ir ploja katučių, nes ji neabejoja, kad ir kitos paslaptingos mirtys bus panašiai ištirtos. Pavyzdžiui, Drąsiaus Kedžio, kuris, naiviai pasitikėdamas teisėsauga ir pamėginęs apginti savo dukrą, žuvo, negana to, buvo, kaip ir Vytautas Pociūnas po mirties, bjauriai apšmeižta, pilamas purvas ir toliau, siejant velionį, kuris jau nebegali apsiginti, su visais iš eilės Kauno ar Garliavos nusikaltėliais, narkomanais ir viešnamiais. Visi jau užmiršę Seimo patvirtintasišvadas apie prokuratūros nusikalstamą, apsileidimą, nekompetenciją ir neprofesionalumą, tiriant Drąsiaus skundus ir įtariamus nusikaltimus. Lietuvos Temidė tampa ne tik akla, bet ir kurčia, jei brailiu parašytus atrinktus tekstus jai pateikia Baimės partijos prokurorai, Temidės (teismų)valdovai taip pat nenusileidžia ir kūrybingai interpretuoja įstatymus, kad jie įgytų reikiamą pavidalą ir patarnautų tiems, kurie šiandien turi galią baimingiesiems. Teismo sprendimas gali būti sėkmingas įrankis “sutvarkant” ir aukščiausius pareigūnus neišskiriant nei prezidento. Baimės partija kuriama labai realistiškais būdais. Okupantų tankams išriedėjus, tankistai ėmėsi, taip sakant, paprasto psichologinio ginklo. Kas valdo kompromituojančią informaciją apie žmogų, tas jį valdo. Reikia rasti biografijos faktų, paskatinti nusikalsti arba tiesiog sukurpti dezinformaciją ir žmogus jau pažeidžiamas , jam tepaliekama pasirinkti – arba paklusti, arba žlugti. Jis tampa Baimės partijos narys visam gyvenimui. Pirmiausia, žinoma, į Baimės partiją būtina priversti stoti strateginę teisėsaugos dalį. Sąžiningi Lietuvos pareigūnai, uždaryti varganuose kabinetuose, gaudami tokias pat varganas algas, pasijuto bejėgiai. Gausi priklausomų nuo partijų biurokratų (nomenklatūros) armija taip pat paklusni ir užtikrina rinkėjų būrį, nes jie ar jų artimieji gali prarasti biudžetu apmokamą darbą. Štai ir visa Baimės partijos nenugalimoji armija. Keista, bet tokiame kontekste atsirado žmogus Drąsius, kuris ryžosi ieškoti teisybės. Ir net po jo nužudymo, ir net po masinio smurto Klonio gatvėje prieš taikius beginklius piliečius 2012 gegužės 17d., Lietuvoje paliko tikinčių, kad galime apginti valstybę su tautai atsakinga teisėsauga, kuri laikytųsi priesaikos piliečiams. Vilties iš mūsų neišplėšė.
Neseniai išgirdau iš susitikimo su parlamentine frakcija išeinančio teisėjo žodžius: viskas jūsų rankose. Bet norėjosi paklausti: o prie ko pririštos tos Seimo narių rankos, kad taip iracionaliai pakyla prie mygtukų pagal iš anksto numatytus pliusiukus ir minusiukus ir šauktukus? Klausausi TV laidos įrašo metu parlamentaro, kuris kaip iš rašto kartoja, pas mus teisingumą vykdo teismai, aš laikausi priesaikos… Tačiau aš taip pat laikausi tos pačios priesaikos, kad aukščiausia yra Tautos valia, aš prisiekiau piliečiams, kad stebėčiau, kaip teisingumą vykdo teismai, tai mano prievolė. Toliau klausausi mano gerbiamo parlamentaro, kad jis pats atsisakė imuniteto ir pasidavė teisėsaugai; bet iš kitos vietos pasigirdo: diktofonas , kuriuo darytas įrašas , neva buvo nelicenzijuotas, todėl kompromituojantis įrašas nebuvo teismo pripažintas įrodymu ir pan. Ir man patapo aišku, iš kur ta politiko ištikimybės priesaika lietuviškos Temidės (teismų)valdovams… Jei sargai nesugauna vagies, turiu pagrindo įtarti, kad jie prasti, o gal net ir nusikaltimo bendrai… “Drąsos kelias “politinės partijos programoje numatyta daryti teisėsaugos reformą. Sargai negali kontroliuoti sargų, sargus turi kontroliuoti šeimininkas – Tauta, per savo išrinktus atstovus. Teismai taip pat mandatą gavo ne iš dangaus, o iš Tautos. Niekas jiems nedavė mandato interpretuojant teisę “kurti” įstatymus, tyčiotis iš Lietuvos žmonių, kurie prarado milijardines sumas ir viltį rasti teisybę. Klausiama ,ar jie sužlugdys Neringą Venckienę? Manau, reikia klaust kitaip: ar jie sužlugdys Lietuvą? Jie, baimingieji, ir tie, kuriems svarbiausia šiandien naujiena, kad Radžis renkasi žmoną, paversti paklusnia minia. Paklusnia tiems, kurie nori sunaikinti pilietinę atsakomybę ir drąsą būti laisvais žmonėmis. Daug pastangų padėta sukurti butaforinę alternatyvą “Drąsos keliui,” išsklaidyti pilietines pastangas. Tai ne naujiena. Ir pokario partizanams kartais vadovavo saugumiečiai…
Aš, žmogus realistas, tikiu stebuklais, tikiu savo tautiečiais. Tikiu ir varganuose, gyvsidabriu apnuodytuose teisėsaugos įstaigų kabinetuose išlaikiusiais žmogiškumą Lietuvos paprastais teisėjais, eiliniais prokurorais ir policijos pareigūnais,kurie pasirengę tarnauti ne savo korumpuotiems viršininkams, o įstatymui ir visuomenei. Tikiu Lietuvos verslininkais, kuriems labai pabodę nešioti vokelius… Kaip Lietuvos didžiojo varpininko Vinco Kudirkos “Lietuvos tilto atsiminimuose”, dar liko lietuviškų detalių… Kaip vandens dykumoje Lietuvoje mums reikia teisingumo… Jei palūšime, nusirisime ligi trečiojo pasaulio, paliksime ponų ir vergų šalim… Šiandien bandoma susidoroti ne su viena išdrįsusia tiesos ieškotišeima, o su pačia tiesa. Įkalinti mus skurdo ir baimės kalėjime: nedrįskit…
