2014 m. sausio 17 d. Vilniuje „Drąsos kelio” frakcijos seniūnės pavaduotojos Seimo narės Aurelijos Stancikienės, disidento mons. kun. Alfonso Svarinsko, dailininko Gitenio Umbraso, smuikininkės Gražinos Milkevičienės mintys Vilniuje, minint 20 mėnesių po Garliavos šturmo
Ramutė Bingelienė (iš tiesos.lt)
Ar Aukščiausiasis Teismas įteisins nuolatinį Garliavos mergaitės buvimą „valstybės paslaptimi”?
Sausio 9 dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) gavo Vytauto ir Laimutės Kedžių kasacinį skundą, kuriuo skundžiama Šiaulių apygardos teismo nutartis, draudžianti susitikti su anūke. Advokato Aido Venckaus atstovaujami seneliai dar kartą mėgins įtikinti teismą, kad su jų užauginta anūke jie turi teisę bendrauti ne tik laiškais ar internetu, bet ir tiesiogiai.
Kaip jau skelbėme, 2013 metų balandžio 16 dieną Raseinių rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo seneliams Kedžiams su anūke leista tik susirašinėti laiškais, o bendrauti tiesiogiai, bent savaitgaliais jie, skirtingai nei „dienraščių lyderio“ žurnalistė Laima Lavastė ar jos dublerė iš socialdemokratų partijos Norkienė, esą negalintys.
Tokios nuomonės laikėsi ir Šiaulių apygardos teismas, 2013 metų spalio 7 dieną slaptai išnagrinėjęs Kedžių skundą dėl atmesto prašymo leisti pasimatyti su paslaptingomis aplinkybėmis žuvusio sūnaus dukra bent savaitgaliais. Kaip Šiaulių apygardos teismo atstovas spaudai Vytautas Jončas informavo žiniasklaidą, priimdami tokį sprendimą teisėjai rėmėsi medikų ekspertizės išvadomis, jog Kedžiai nebuvo ir nėra psichologiškai pasiruošę bendrauti su mergaite. Specialistų ir teisėjų vertinimu, senelių pasimatymai su mažamete neva galėtų sukelti mergaitei stresą.
Ta pačia proga spalio 7 d. buvo paskelbta ir tai, jog mergaitės motina išvyko iš Lietuvos. Ta žinia buvo netikėta net ir seneliams Stankūnams. Kaip vėliau pasakojo L.Lavastė, „visiems laikams” į Niekur išvykusi Laimutė Stankūnaitė Lietuvoje paliko „dukters kapą”. Nė vienas oficialus Lietuvos pareigūnas iki šiol nėra įtikinamai pakomentavęs šios žinios, paskelbtos po virtinės kitų ne mažiau „makabriškų“ pranešimų. Šios žinios nepaneigė ir pati jos platintoja.
LAT jau „nusiplovė rankas” praėjusių metų vasario 4 d. priimdamas galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria paliko galioti ankstesnių teismų sprendimus dėl Kedžių anūkės globos.
Nustatydama mergaitės gyvenamąją vietą kartu su mama Laimute Stankūnaite išplėstinė LAT septynių teisėjų – Dangutės Imbrasienės, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levicko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas) – kolegija tuomet, kaip ir kiti Lietuvos teismai atsisakiusi išklausyti ir išgirsti vaiką, taip ir neatsakė į esminius klausimus dėl šios „valstybės paslaptimi“ paverstos mergaitės gyvenimo sąlygų.
Kaip ir Kėdainių rajono apylinkės teisėjas Vitalijus Kondratjevas, patikėjęs mergaitę Lietuvos policijos Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdybai, o ne motinai, taip ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, įvardijusi mergaitės gyvenamąją vietą „su motina“, pripažino: „vaiko teisių apsaugos institucijos negalėjo nustatyti ieškovės buities ir gyvenimo sąlygų bei įsitikinti, kaip būtų užtikrinama vaiko teisė į sveikatą, poilsį, saugią socialinę aplinką”. Pasidaryti neva patikimą išvadą „jos bus užtikrinamos ir ieškovės dukteriai” Aukščiausiojo teismo teisėjams pakako policijos pažymos, jog „saugomiems asmenims (tiek suaugusiems, tiek jų vaikams) yra užtikrinamos būtinos gyvenimo (buities) sąlygos, kurios atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus higienos, sveikatos reikalavimus”.
Žinoma, LAT nesprendė ir esminio klausimo: ar išties Garliavos mergaitės likimą sprendę Lietuvos teismų sprendimai atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) „jurisprudencijos standartus“? Nors tas faktas, kad savo nutarties IV dalyje kolegijos teisėjai šiuos standartus aptaria, rodo, jog juos žino. Tačiau taip ir lieka neaišku, dėl kokių priežasčių LAT nenagrinėjo (ir tai nutylėjo), kodėl sprendžiant Garliavos mergaitės gyvenamosios vietos klausimą netaikytas vienas pagrindinių EŽTT „standartų”: „teismas, spręsdamas įvairių susidūrusių interesų pusiausvyros nustatymo klausimą, turi atlikti išsamų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atlikti proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir rodyti nuolatinį rūpestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui”.
Pareiškęs, kad priimdamas savo galutinę ir neskundžiamą nutartį „vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje, be kita ko, pabrėžiama ir tai, kad šeimos išskyrimas yra išimtinė priemonė ir išskirtinis apribojimas, kurio taikymas galimas tik atsižvelgiant į vaiko interesus ir pagrįstas labai svariais argumentais”, Aukščiausiasis Teismas kažkodėl nutylėjo ir tai, kodėl nepanoro pasiremti kitu, ne mažiau svariu dokumentu – Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir jos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai ar per atstovą, ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų numatyta tvarka”?
Kaip žinome, šios nuostatos kažkodėl nepaisė nė vienos instancijos teismas, nagrinėjęs „valstybės paslaptimi“ paversto vaiko likimą lėmusius klausimus, nors ji realizuota ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.164 straipsnyje: „[...] kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma – per atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsižvelgiama išskirtinai”.
Dar daugiau – iš LAT 2013 m. vasario 4 d. nutarties akivaizdu ir tai, kad mergaitės globos klausimo Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija iš esmės nesprendė – už valstybės paslaptimi paverstą vaiką ir toliau liko atsakinga policija, o ne motina. Tai tapo akivaizdu ir iš paskesnių Laimutės Stankūnaitės veiksmų, kai ji internetu išplatino pareiškimą apie tai, kaip ji ir jos mergaitė kenčiančios izoliuotos, kad ji pati nepasitiki ja saugančia policija ir net nesijaučia saugi.
Tuo metu atkakliai pirštų „laimingos” Garliavos mergaitės nuotraukų atidesnė analizė pagrįstai leido klausti: kas vis dėlto nutiko Garliavos mergaitei, kad jos nuotraukos klastojamos? Deja, ir mergaitės likimu susirūpinę artimieji, ir neabejingi piliečiai į visus klausimus sulaukdavo arba formalaus pareigūnų atsirašinėjimo, arba tylos.
Ir nors išplėstinė LAT teisėjų kolegija savo 2013 m. vasario 4 d. nutartyje pripažino, kad ankstesnių „bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, jog vaiką ir jos globėją (Neringą Venckienę – red. pastaba) bei senelius sieja artimas, tvirtas emocinis ryšys“, ir konstatavo, kad pagal EŽTT praktiką „pagarba šeimos gyvenimui įpareigoja valstybę veikti taip, kad būtų sudarytos galimybės tokiems ryšiams normaliai plėtotis“, visi paskesni teismai dėl vaiko ir senelių bendravimo ribojimo, kaip matome, šią senelių ir anūkės teisę bendrauti visiškai ignoravo.
Tad esminis klausimas – ką ši teisėjų kolegija (ir apskritai Lietuvos teismai iki šiol) sprendė ir ką jie išsprendė? – taip ir liko neatsakytas. Mums, piliečiams, tąkart teiktasi pranešti tik tiek: byla dėl vaiko gyvenamosios vietos formaliai baigta, vaiko išplėšimas iš gimtųjų namų ir išvežimas į nežinią „įteisintas”. Dabar belieka galutinai įteisinti „visiems laikams“ išvežtų svarbiausių vadinamosios Kauno pedofilijos bylos liudytojų izoliaciją. Bet ar nuo to tiesos ir teisingumo šioje byloje ir mūsų šalyje pasidarys daugiau? Ir kas imsis įvertinti tokią jokia demokratinės ir teisinės valstybės samprata nepateisinamą situaciją?
